Labas! Esu Rokas. Prieš metus, kai pradėjau eiti į penktą klasę, pajutau, kad man kažko trūksta – veiklos, kuri mane džiugintų. Pasakiau tai savo auklėtojai, tėvams, draugams. Man pasiūlė išbandyti rankdarbių būrelį. Ėjau kelis kartus – mus mokė lipdyti iš molio, drožti medį. Visai įdomu, tačiau nejaučiau, kad tai būtų mano svajonių veikla.

Tada klasės draugė pasiūlė išbandyti kompiuterininkų būrelį: jie mokosi dirbti su skirtingomis programomis, kurti iliustracijas, plakatus, net montuoti vaizdo filmukus. Žinau, kad įdomu, bet neišbandžiau šios veiklos, prie kompiuterio man nuobodu, skauda akis.

Vėliau mokytoja man pasiūlė tautinių šokių būrelį – viename šoko keli neprigirdintys vaikai. Repeticijos vykdavo vakarais, šokdavome poromis, komanda nuolat vykdavo į konkursus, šventes ir ten šokdavo. Man patiko tautiniai kostiumai, su kuriais mes šokome, susiradau ten gerų bičiulių, tačiau patys šokiai buvo nuobodūs. Vėliau bandžiau šokti gatvės šokius – labai smagu, tačiau manęs taip pat netraukė.

Mama pasiūlė man pabandyti piešimą. Kaip man patiko! Piešti peizažus, portretus, o ypač tai, ko nėra realybėje. Mano vaizduotė tokia spalvinga, kaip nuostabu, kad galiu tai išreikšti popieriuje. Dievinu akvarelę! Vieną kartą mane draugai pakvietė pabandyti piešti grafičius. Buvo labai smagu purkšti dažais ant sienos, tačiau netrukus sulaukėme nemalonumų – gavome baudą. Mums paaiškino, kad yra speciali vieta grafičiams ant sienos piešti, o bet kur to daryti negalima. Buvo taip gėda. Su draugais vėliau nuvykome į minėtą vietą – išbandžiau daug skirtingų dažų, trafaretų, su kuriais galima sukurti norimus vaizdus. Buvo įdomu piešti, bet netęsiau šios veiklos – vis prisimindavau, kaip gavome baudą ir kaip nemalonu buvo, be to, tai nebuvo ta veikla, kurioje galėjau išreikšti savo jausmus, nesijaučiau galintis tobulėti.

Tačiau piešdamas grafičius susipažinau su berniuku Tadu. Jis lanko kurčiųjų teatrą. Labai susidomėjau. Nuvykau į repeticiją ir buvau sužavėtas! Jie dirba kaip tikri profesionalai! Analizuoja pjesę, vėliau renka kostiumus, mokosi atmintinai tekstus, daug repetuoja. Man itin patiko, kad komandoje dirbantis vaikinas kuria vizualines instaliacijas – tai mačiau pirmą kartą. Su jomis spektakliai atrodo tiesiog nerealiai. Pasiprašiau į jų trupę ir mane priėmė.

Nuo to laiko lankau du būrelius: piešimo ir teatro. Neseniai atradau ir trečią savo aistrą – LGK meną. Man ypač patinka gestais atlikti skirtingas dainas. Anksčiau tik internete matydavau, kaip užsienyje kurtieji ir neprigirdintieji atlieka dainas gestais. Lietuvoje tai darė vos vienas kitas, o dabar to mokausi savo mokykloje, nes čia yra naujas būrelis. Mes išsirenkame dainą, kalbamės apie dainos nuotaiką, ką ja norima pasakyti, mokomės ją atlikti gestais, repetuojame, o tada vykstame kur nors filmuoti. Mokytojas viską sumontuoja ir vėliau kartu viską žiūrime. Mūsų daina gestais kiekvieną kartą atrodo kaip klipas – labai mėgstu šią veiklą. Visus vaizdo įrašus visada rodau tėvams – jie labai didžiuojasi ir džiaugiasi, kad per metus radau net tris menines veiklas, kuriose jaučiuosi laimingas ir patiriu pilnatvę. Tikrai taip ir jaučiuosi – jaučiu, kad tobulėju ir augu. Ateityje norėčiau išbandyti origamio meną – lankstyti įvairius dalykus iš popieriaus. Su klase teko būti vienoje origamio parodoje – patyriau didžiulį įspūdį, tie kūriniai tiesiog nuostabūs!

(Žurnalistas ir menininkė, kurčiųjų klubo narė Violeta)

Ž. Sveiki, Violeta!

V. Laba diena.

Ž. Esate kurčiųjų klubo narė jau labai daug metų, matėte, kaip čia kūrėsi skirtingos meninės veiklos, kaip kurtieji jose save realizuodavo, tobulėjo, mokėsi ir savo darbus pristatydavo visai bendruomenei. Anksčiau meninių veiklų čia buvo kur kas daugiau, nei yra dabar. Kokių veiklų čia buvo anksčiau?

V. Tikra tiesa! Anksčiau klube buvo šiuolaikiniai ir tautiniai šokiai, taip pat pantomima ir kitos veiklos. Buvo nepaprastai žavu stebėti šokėjų repeticijas, spalvingą choreografiją. Tautinių šokių mėgėjai visada turėdavo įspūdingus tautinius drabužius, avalynę, galvos papuošalus – juostas ar kepuraites. Pantomimos gerbėjai mokydavosi kūno plastikos, repeticijas pradėdavo kūno treniruote, pasirodymų metu visi aktoriai veidus dažydavosi balta spalva, mūvėdavo baltas pirštines, o pasirodymai būdavo tikrai įtraukiantys!

Ž. Kokių meninių veiklų yra klubuose dabar?

V. Nors jų sumažėjo, įvairovė vis dar yra. Yra teatras, skirtingos dailės rūšys, pavyzdžiui, keramika, tapyba... Šiuo metu klube kaip tik vyksta teatro repeticijos, ruošiamasi spektakliui. Sunku, nes kurtieji aktoriai lekia čia po darbų, turi būti išmokę atmintinai tekstą. Repeticijos trunka bent kelias valandas. Repetuojamos skirtingos spektaklio scenos, dialogai. Vėliau derinama su vaizdo instaliacija. Aktoriai skiria laiko ir kostiumams – juos atsirenka, matuojasi, žiūri, ar tinka spektakliui, ar tinka patiems aktoriams.

Ž. Kokiose meninėse veiklose pati esate dalyvavusi?

V. Man teko šokti tautinius šokius, dalyvavau keliose repeticijose ir kai kūrė šiuolaikinį šokį, bet tautiniai man buvo arčiau širdies. Nors klube iki šiol veikia teatras (ši veikla čia gyvuoja kone ilgiausiai), manęs vaidyba netraukia. Labiau dailė.

Ž. Kaip įdomu! Kiek žinau, jums pačiai labai patinka tapyba, tiesa? Su kokiais iššūkiais susiduriate šioje veikloje?

V. Taip, domiuosi tapyba ir iš tiesų nemažai tapau. Įvairios meninės veiklos mane labai atpalaiduoja, o tapyba – ypač. Iššūkiai, užsiimant bet kuria menine veikla, gali būti įvairūs: nerandi laiko kokybiškai į ją pasinerti, prarandi ūpą, trūksta motyvacijos. Tapant, pavyzdžiui, gali nebūti idėjos naujam kūriniui ar trūkti kokio reikiamo įrankio ir tą dieną negali dirbti toliau. Tapybai reikia pasiruošti – ne tik turi turėti mintį, ką piešti, bet reikia ir nemažai įrankių, priemonių. Pavyzdžiui, tapybai būtina spalvų paletė, kurią galima pasidėti ant rankos, taip pat reikalingi skirtingų dydžių teptukai, akriliniai dažai (gali tikti ir guašas), mentelė. Kurti geriausia pradėti nuo eskizo – lengvai pasipiešti ant popieriaus, ką norėtum piešti. Vėliau jau galima imtis dirbti rimtai – tapyti ant popieriaus, o geriausia – ant drobės.

Ž. Tiek daug įvairių priemonių reikia ir užsiimant keramikos veikla, tiesa?

V. Taip, tik keramikai reikalingi kiti įrankiai: molis, peiliukai, kempinėlės, glazūra... Šios veiklos gerbėjai sukuria klube labai gražių darbų.

Ž. Teko juos matyti – tikrai darbai labai gražūs! Įvairių sričių menininkai – profesionalai ar mėgėjai – sako, kad kūrybai reikalingas įkvėpimas.

V. Jis tikrai labai svarbus. Su įkvėpimu kurti daug lengviau ir maloniau – atrodo, kad esi nešamas į priekį, tarsi kokia stebuklinga jėga tave skraidintų, kaip kokia nematoma kūrybos paukštė. Įkvėpimas labai svarbus ir tapyboje. Tačiau iš tiesų galima iššvaistyti labai daug laiko, laukiant tos kūrybos paukštės, todėl geriausia po truputį nuolat prisėsti prie mėgstamos meninės veiklos ir dirbti. Taip nuolat tobulėsi, o tavo kuriamas darbas vieną dieną bus sėkmingai užbaigtas.

Ž. Kaip įdomu, Violeta! Labai ačiū, kad pasidalinote savo patirtimi. Iki!

V. Buvo labai malonu atsakinėti. Viso!