Tikslas: taisyklingai vartojant naujas sąvokas, pavadinimus, gramatines konstrukcijas, tikslingai vartojant intonaciją LGK įvardyti meninės (savi)raiškos formas ir apie jas diskutuoti: jų ypatybes, skirtumus, panašumus, atpasakoti kitų ir įvardinti savo patirtis, įžvalgas šia tema.

Uždaviniai:

  • įvardinti, aptarti menines veiklas populiarias ar visai naujas, dar neišbandytas kurčiųjų bendruomenėje, palyginti savo ir kitų patirtį dalyvaujant ir (ar) renkantis menines veiklas;
  • įvardinti LGK meno (meninių tekstų) rūšis, gebėti jas aptarti, pateikti konkrečių pavyzdžių, įvardinti keturias raiškos priemones, kurios GK tekstą paverčia meniniu, diskutuoti šia tema, gebėti įgytus įrankius pritaikyti praktiškai – remiantis mokomąja medžiaga atpasakoti ir kurti nesudėtingus LGK meninius tekstus;
  • diskutuoti LGK intonacijų tema, pateikiant konkrečių intonacijos pavyzdžių, įvardijant jų skirtumus, aplinkybes, kuriomis tinkama / ne tinkama kalbėti viena ar kita intonacija, įvardijant intonacijų LGK įrankius ir įvardinti poveikį, kalbant viena ar kita intonacija bei praktinę naudą, turint šias žinias;

Patikslinimas

Toliau patikslinamos trys užduotys, paaiškinama ir pateikiama pavyzdžių, kad mokytojui naudotis priemone būtų patogiau.

1 potemės 1 užduoties C dalis

Šioje dalyje mokiniai surenka įvairias meno šakų iliustracijas ir pagal pateiktą pavyzdį (vaizdo įrašo formatu) jas aptaria. Toliau mokytojui pateikiami galimi tokių iliustracijų pavyzdžiai.

  1. Tapyba (pavaizduotas nutapytas paveikslas su dideliu rėmu. Gali būti pavaizduotas žmogus su teptuku rankoje, stovintis prie molberto).

  2. Šokiai (pavaizduoti keli šokantys asmenys salėje).

  3. Mada (podiumas su praeinančiu modeliu, kiti jį fotografuoja, žiūri).

  4. Kinas (gali būti pavaizduota kino kūrimo aikštelė, kurioje vaikšto aktoriai, režisieriaus kėdėje sėdi filmo režisierius; gali būti pavaizduotas tiesiog ekranas, kuriame matomas filmo fragmentas).

  5. Teatras (teatro scena, raudona uždanga, besigrimuojantys aktoriai).

  6. Grafinis dizainas (žmogus, sėdintis prie kompiuterio ir kuriantis skelbimą).

  7. Poezija (gali būti dvi iliustracijos vienoje: vienoje pusėje žmogus rodo kažką gestų kalba – jo mimika jausminga (šalia gali būti išdidintos plaštakos), kitoje – žmogus kalba balsu, jo veidas taip pat išraiškingas (šalia gali būti lapas su eiliuotu tekstu)).

  8. Architektūra (pastatas).

  9. Fotografija (nuotrauka – viena ar kelios, gulinčios ant stalo) ir kt.

2 potemės 1 užduoties A dalis

Šioje potemėje mokiniai supažindinami su vaizdinga kalba, intonacijomis LGK ir LGK menu. Toliau mokytojui pateikiami apibrėžimai, paaiškinimai, kurie padės naudotis priemone, atliekant šią užduotį.

Užduotyje kalbama apie intonacijas. Gestų kalboje intonacija perteikiama nerankiniais elementais. Nerankinių elementų santykis su gestų kalbų fonemomis artimas žodinių kalbų supersegmentinių (prozodinių) elementų[2] santykiui su žodinių kalbų fonemomis. Nerankiniai elementai gestų kalboje – tai įvairūs veido (daugiausia antakių, lūpų, liežuvio, žandų ir nosies), galvos ir kūno judesiai. Gestotyrininkai pabrėžia, kad nerankiniai elementai yra neatsiejama gestų kalbos dalis, prisidedanti prie kalbos vaizdingumo ir turtingumo.

Plačiau apie nerankinius elementus LGK mokytojai gali pasiskaityti: M. Danielius, „Lietuvių gestotyros pagrindai“, 2004, Vilnius: Aldrena, 35, 64–68 p.

Užduotyje kalbama apie LGK meną. LGK menas – tai gestų kalba pateikiami skirtingų žanrų meno kūriniai. LGK menas neturi rašytinės formos, jis perteikiamas tik gestų kalba, o fiksuojamas gali būti tik vaizdą filmuojant. Kurčiųjų menininkų teigimu, gestų kalbos poezija negali būti net kuriama remiantis rašytiniu tekstu. Pasak Vokietijos gestų kalbos meno specialisto kurčiojo Jurgeno Endresso (2014), gestų kalbos menas apima[3]:

1) pasakojimus ir istorijas – tai meninės, poetinės istorijos ir pasakojimai, kuriami pasitelkus meninę kalbą. Lietuvoje meniniai pasakojimai ir istorijos, priklausantys LGK menui, nėra paplitę;

2) dainas GK[4];

3) vizualinį vernakulą (angl. visual vernacular, kurtieji dažniausiai šį žanrą įvardija sutrumpintai, t. y. VV) – tai fizinės išraiškos (raiškos) teatralizuota meno forma, pasakojimų kūrimas, pasitelkiant išraiškingus kūno judesius, ikoniškus[5] gestus, gestikuliavimą, veido išraiškas;

4) pirštų abėcėlės istorijas, vadinamąsias ABC istorijas – tai meninės istorijos, kuriamos, pasitelkus tik pirštų abėcėlę. Istorijoje siekiama pateikti tam tikrą žodį (arba vardą);

5) skaičių istorijas – tai meninės istorijos, kuriamos pasitelkus skaičius. Istorijoje siekiama perteikti tam tikrą skaičių kombinaciją arba išvardinti skaičius iš eilės (pavyzdžiui, nuo 1 iki 10);

6) istorijas, kuriamas pasirinkta plaštakos forma – tai meninės istorijos, kuriamos tik su viena plaštakos forma (dažniausiai pasakojama abiem rankomis), pasitelkus meninės raiškos priemones, perteikiama visa meninė istorija, visos pasakojimo smulkmenos ir detalės.

GK poezija – tai gestais, kūno judesiais ir nerankiniais elementais perteikiami skirtingos formos, struktūros bei turinio meniniai pasakojimai, kuriuose rimas kuriamas plaštakų formų, erdvės ir judesio kartojimais, o ritmas – pasitelkus skirtingus judesio tipus.

3 potemės 1 užduoties A dalis

Šioje dalyje mokiniams pateikiama informacija apie gestų kalbos poeziją, pristatomos jos taisyklės. Vėliau mokytojas su mokiniais pagal pateiktus klausimus aptaria matytą vaizdo įrašą. Toliau pateikiama papildoma informacija mokytojui, kuri bus naudinga atliekant užduotį.

Kaip jau minėta prie 2 potemės 1 užduoties A dalies patikslinimų, LGK menas neturi rašytinės formos. Tai reiškia, kad ir poezijos kūrinys LGK neturi rašytinės formos. Kurtieji menininkai teigia, kad gestų kalbos poezijos kūrinys nėra išverstas užrašytas meno kūrinys, nors pirmoji gestų kalbos (amerikiečių) poezijos tyrėja Rachel Sutton-Spence (2005) analizavo amerikiečių gestų poezijos kūrinius, kurie turi rašytinę formą.

Aptariamame vaizdo įraše pateikiamos gestų kalbos poezijos taisyklės. Kurčiasis vardina: simetriškumas, kartojimas, metaforos, judesio tipai. Toliau pateikiama išsamesnė informacija apie šiuos gestų kalbos poezijos elementus.

Simetriškumas – tai simetriškas rankų (dvirankiuose gestuose) judėjimas viena kitos atžvilgiu (Danielius, 2004). Gestų simetriškumas GK poezijoje (ar GK mene apskritai) skirstomas ir aptariamas kitaip nei gestų simetriškumas (ir nesimetriškumas), analizuojant pačią GK struktūrą. Simetriškumas (ir nesimetriškumas) yra GK ypatybė, pati savaime neatliekanti meninės raiškos funkcijos. Tačiau kurtiesiems poetams, kuriantiems GK poeziją, kaip teigia R. Sutton-Spence (2005), sąmoningai pasirinkus eilėraštį perteikti viena ar dviem rankomis, tikslingai įtraukiant simetriškumą, pusiausvyrą, ar kryptingai jos vengiant, tai yra įrankis, padedantis sukurti norimą įspūdį žiūrovui. Pastebima, kad GK poezijoje neretai viskas perteikiama abiem rankomis, tačiau pasirinkimas eilėraštį perteikti viena ranka yra itin prasmingas, nes tai pasitaiko ne taip dažnai. R. Sutton-Spence (2005) pabrėžia, kad simetrijos tipų yra įvairių, tačiau dažniausiai plačiau apžvelgiami trys: vertikali, horizontali simetrija ir simetrija pirmyn atgal. Vertikali simetrija kuriama dešinės ir kairės pusių dermės pagrindu. Horizontali simetrija nėra itin dažna. R. Sutton-Spence (2005) teigimu, horizontali simetrija kuriama priešingai nei pirmoji. Taip pat išskiriama ir simetrija pirmyn atgal, kai rankos juda paeiliui, tarsi vėluodamos atkartoti kitos rankos veiksmą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne pats simetriškumo taikymas, o simetriškumo gausa, t. y. vieno ar kito simetriškumo tipo kartojimas realizuoja R. Sutton-Spence (2005) išskirtą estetinę ir, kaip pastebi šio darbo autorė, emocinę kalbos funkcijas[6].

Kartojimas – tai sąmoningi plaštakos formos, judesio ar erdvės pakartojimai. Pavyzdžiui, poezijos kūrinyje nuolat pasikartoja tam tikros plaštakos formos (B, An ir kt.), taip pat pasikartoja judesys: bėgimas, ėjimas, plasnojimas, medžių siūbavimas ir pan., taip pat erdvė – gestai rodomi kairėje ir dešinėje arba viršuje ir apačioje (nuolat kartojant gestus šiose erdvėse, taip kuriant poetinį balansą).

Metaforos – metafora gestų kalboje atlieka tokias pačias funkcijas kaip ir bet kurioje žodinėje kalboje, tačiau nuo žodinių kalbų gestų kalbų poezijoje metaforos dažniausiai perteikiamos modifikuojant esamą gestą arba sukuriant visiškai naują gestą. Pirmuoju atveju gali būti pakeista tam tikra fonologinė jo klasė, pavyzdžiui, gestas VAIVORYKŠTĖ gali būti rodomas ne virš galvos, o prie kūno. Antruoju atveju, pasitelkus vieną iš gestų darybos būdų, gestas sukuriamas specialiai tam tikram poezijos kūriniui, siekiant emocinio ir (arba) estetinio poveikio.

Judesio tipai – taip pat poezijos kūriniuose kuriantys estetinį ir emocinį poveikį, yra įrankis kurti gestų kalbos ritmui.

Nurodytos poezijos taisyklės yra gestų kalbų meninės raiškos priemonės. Kadangi gestų kalbų meninės raiškos priemonių tyrimai tik pradedami, šiuo atveju meninėmis raiškos priemonėmis gestų kalboje laikomos tokios priemonės, kurios atlieka estetinę ir emocinę funkcijas. Šias priemones dažnai galima pamatyti ir kituose kalbos stiliuose, tačiau dažniausiai jos vartojamos nesąmoningai, nesiekiant estetinio ar emocinio poveikio. Pavyzdžiui, simetriškumas, kartojimas ar judesio tipai – kituose kalbos stiliuose dažniausiai vartojami nesiekiant minėto tikslo. Viena iš pirmiau išvardintų meninių raiškos priemonių, pasitaikančių kone visuose kalbos stiliuose, dažniausiai siekiant vaizdingesnės, įtaigingesnės kalbos, yra metaforos.

Svarbu pabrėžti, kad poezijos elementų yra daugiau, tai ir neologizmai, ir dviprasmybės. Taip pat svarbų vaidmenį atlieka ir nerankiniai elementai. Apie tai plačiau – toliau nurodytuose šaltiniuose.

Mokytojui taip pat siūloma papildoma literatūra, norint plačiau susipažinti su LGK meno rūšimis, jų ypatybėmis, meninėmis raiškos priemonėmis, jų pavyzdžiais:
A. Teresė, „Meninės raiškos priemonės lietuvių gestų kalboje“, magistro darbas, 2018, Vilnius: Vilniaus universitetas, 28–33, 37–47, 50–97 p.;
R. Sutton-Spence, „Analysing Sign Language Poetry“, 2005, New York: Palgrave Macmillan, 13–116 p.