Visi didžiuojamės savo gimtąja lietuvių gestų kalba, tačiau ar žinome jos istoriją? Išties, gestų kalba mūsų šalyje egzistuoja jau nuo seno, tačiau ją vartojo tik patys kurtieji, bendraudami tarpusavyje. Nors kurtieji Lietuvoje pradėti mokyti jau nuo 1833 metų, tačiau pamokose vartoti gestų kalbą buvo draudžiama, kurtieji turėjo mokytis sakytinės lietuvių kalbos. Kad susikalbėtų su girdinčiaisiais, jie kviesdavosi savo pažįstamus, gimines ar draugus, oficialių vertėjų nebuvo.

Oficialiai lietuvių gestų kalba buvo pripažinta tik 1995 metais, kai Vyriausybė priėmė nutarimą, kuris pripažino lietuvių gestų kalbą kurčiųjų gimtąja kalba. Tai buvo svarbus žingsnis kurčiųjų istorijoje, kurį pasiekti pavyko Lietuvos kurčiųjų draugijos, jos tuometinio vadovo Petro Gasiūno, kurčiųjų bendruomenės įdėtų pastangų dėka. Gestų kalbos pripažinimo procesas nuo idėjos iki oficialaus patvirtinimo truko dvejus metus (nuo 1993 m.). Dar po metų, 1996 metais, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas papildomas nuostata, kad gestų kalba yra gimtoji kurčiųjų kalba. Tai buvo tarsi degtukas, uždegęs LGK plėtros laužą.

Nuo to laiko kurčiųjų gyvenimo sąlygos ėmė pamažu gerėti. Didžiausią vaidmenį lietuvių gestų kalbos plėtroje vaidino Surdologijos centras. Nors ši organizacija buvo įsteigta dar prieš LGK pripažinimą, 1991 metais, tačiau pačioje pradžioje jos veikla nebuvo profesionali, kadangi nebuvo metodikos, mokymo medžiagų, literatūros. Nuo 1995 metų organizacijos veiklos kryptis pasikeitė - buvo parengta vaizdo ir teksto metodinė gestų kalbos mokymo medžiaga, lektoriai įgavo daugiau mokymo patirties, tad pradėti organizuoti lietuvių gestų kalbos kursai, parengta LGK mokymų programų įvairioms tikslinėms grupėms, parengtas lietuvių–gestų kalbų žodynas, teminiai žodynėliai, lietuvių gestotyros vadovėlis ir dar nemažai kitų LGK plėtros darbų. Deja, ši organizacija šiuo metu jau yra uždaryta, tačiau jos darbą tęsia kitos kurčiųjų organizacijos.

Kurčiųjų bendruomenės ir kultūros židinys - Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras pradėjo veikti dar 1945 metais. Jos pavadinimai vis keitėsi, dabartinį pavadinimą ji įgavo 2005 metais, o 2012 mokyklai suteiktas gimnazijos vardas. Mokykloje yra ugdomi kurtieji vaikai, ugdymas vykdomas lietuvių ir lietuvių gestų kalbomis. Mokyklos misija - ugdyti pilietišką, tolerantišką, save galinčią realizuoti asmenybę; teikti pagalbą sutrikusios klausos vaikams, jų tėvams ir mokytojams, švietimo pagalbos specialistams; rengti specialiąsias mokymo priemones ir tirti lietuvių gestų kalbą. Svarbi data - 2001 metais lietuvių gestų kalba tampa mokomuoju dalyku, vertinamu pažymiais, ir įtraukiama į bendruosius ugdymo planus. Nuo 2010 m. LKNUC abiturientai gali laikyti LGK įskaitą.

Taip pat 2001 metais Įsteigiami 5 apskričių gestų kalbos vertėjų centrai. Iki 2001 m. centras veikė, bet jame dirbo savamoksliai vertėjai. 5 LGK vertėjų centrai veikia iki 2019 m. rugsėjo. Po pertvarkos įkuriamas vienas – Lietuvių gestų kalbos vertimo centras. Čia dirba per 100 vertėjų, dauguma įgiję profesinį bakalauro diplomą. Vertėjai dirba su kurčiaisiais kiekvieną dieną - kartu su jais keliauja į mokymo įstaigas, pas gydytojus, kitas įstaigas, kur prireikia bendrauti su girdinčiais žmonėmis.

Nuo 2003 m Vilniaus kolegijoje atsirado Lietuvių gestų kalbos studijų programa. Vilniaus kolegijoje lietuvių gestų kalbos vertėjai pradėti mokyti nuo 2005 m. Taip pat nuo 2022 metų ši kolegija perėmė lietuvių gestų kalbos žodyno rengimą iš LKNUC.

Taip pat kurtiesiems svarbios organizacijos - apskričių kurčiųjų centrai. Lietuvoje veikia 5 kurčiųjų centrai, kurie asmenims su klausos negalia ir jų šeimos nariams, teikia informaciją, konsultuoja, padeda įsidarbinti, skatina klientų savarankiškumą. Organizuojamos kultūrinės veiklos: renginiai, įvairių švenčių minėjimai, vykdomi įvairūs projektai. Taip pat dažnai organizuojamos ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai, aktyvus poilsis.

Laba diena, mano vardas Arūnas, o vardas gestas toks (parodo). Pamenu nemažai istorijų ir faktų, susijusių su gestų kalba.

Mokiausi dabartiniame Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Tais laikais negalėjome nevaržomai bendrauti gestų kalba. Už kalbėjimą gestų kalba netgi būdavome fiziškai baudžiami. Pamokose sėdėdavome puslankiu. Klausimai būdavo užduodami žodžiu, tad į juos atsakydavome taip pat balsu. Jokios komunikacijos gestų kalba pamokose nebuvo. Netgi per pertraukas koridoriuje buvo draudžiama kalbėtis gestais! Tarpusavyje kalbėdavomės gestų kalba paslapčia. Valgykloje šiek tiek vartodavome gestų kalbą, bet tik temoms, susijusiomis su maistu. Miegamuosiuose galėdavome atsipalaiduoti ir paplepėti gestais. Laikai pasikeitė ir draudimas kalbėti gestų kalba buvo panaikintas ir, man bebaigiant 12-tą klasę, gestų kalba kalbėdavomės gana laisvai. Ta laiko atkarpa, kuomet negalėjome to daryti, iš tiesų buvo klaiki.

Baigęs mokyklą įsidarbinau įmonėje ,,Vilniaus baldai‘‘. Susirasti darbą, pasinaudojusi pažintimis, padėjo mama. Kurtieji stebėjosi, kaip man tai pavyko, mat savarankiškai įsidarbinti buvo neįmanoma. Visiems kas nors padėdavo. Paprastai kurtieji, baigę mokyklą, amatą įgydavo profesinėje (,,Amatų‘‘) mokykloje. Įgiję išslavinimą buvo įdarbinami kurčiųjų kombinate. Nagingesni, auksarankiai kurtieji būdavo pastebimi dar profesinėje mokykloje ir su mokytojų pagalba buvo įdarbinami kitose įmonėse. Dabar viskas pasikeitę. Baigę mokyklą kurtieji nebėra priversti dirbti kurčiųjų kombinate ar gyventi bendrabutyje, jie patys gali rinktis, ką veikti gyvenime, gali įsigyti savo būstą. Viskas iš tiesų labai pasikeitę.

Kalbant apie gestų kalbos vertėjus, SSRS laikais niekas apie tokius nežinojo. ,,Kultūros namuose‘‘ buvo gestų kalbos vertėjas, tačiau jos pareigybė nebuvo taip įvardinta. Taip pat fabrikuose buvo paskirti vertėjai, kuriems atlyginimas buvo mokamas iš įmonės biudžeto. Įdomus faktas: kai dirbau ,,Vilniaus baldų‘‘ įmonėje, šalimais veikusioje Panevėžio įmonėje ,,Vinis‘‘, gaminusioje ekranus televizoriams, buvo gestų kalbos vertėjas. Per pertraukas pėdindavau ten, jeigu reikėdavo kam paskambinti, ar užsiregistruoti pas gydytoją. Šioje įmonėje buvo vertėjas todėl, kad joje dirbo daugiau kurčiųjų. Atlyginimą jam mokėjo pati įmonė. Dabar situacija visiškai kitokia.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aš vis dar dirbau baldų gamykloje. Kolegos girdintieji su manimi sveikinosi spausdami ranką, žodžiu tardami Labas. Vėliau išdrįsau kolegas pradėti mokyti pavienių gestų. Vietoj bežodžio rankos paspaudimo, vienam kolegai parodžiau gestą LABAS. Taigi, kai kitas sveikinosi tiesdamas ranką, mano paragintas, gestą LABAS išmokęs kolega, perspėjo, jog galima sveikintis ir gestu. Taigi, mano ceche dirbę 30 asmenų, tarp jų viršininkas bei meistras, su manimi sveikindavosi parodydami gestą LABAS. Dėl to tikrai džiaugiausi.

Po mokyklos baigimo pradėjau dirbti, tačiau manyje ruseno noras studijuoti universitete. Tais laikais universitetų nebuvo, buvo institutai ir vienas vienintelis Vilniaus universitetas, kitos aukštosios mokyklos buvo vadinamos institutais: technikos, sporto, aviacijos. Kadangi mane traukė sportas, aš norėjau studijuoti Kaune buvusiame Kūno kultūros institute. Savo idėja studijuoti pasidalinau su kitais kurčiaisiais. Keli iš jų taip pat norėjo mokytis ten. Tad apsitarę nuvykome į institutą. Jame dėl galimybių studijuoti mynėme skirtingų kabinetų slenksčius, bendravome su girdinčiaisiais susirašinėdami, be vertėjo, nes jų tais laikais tiesiog nebuvo. Instituto darbuotojai mus nužiūrinėjo abejodami, ar kurtieji pajėgūs studijuoti. Liepė pristatyti pažymą iš Švietimo ministerijos arba Lietuvos kurčiųjų draugijos. Kreipiausi į LKD, bet jie nesutiko išduoti rašto, man niekuo nepadėjo, siuntė į Švietimo ministeriją. Jaučiausi, tarytum atsitrenkęs į sieną, neturintis jokios išeities. Nuleidau rankas ir likau dirbti toje pačioje įmonėje. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo LKD studijų klausimais ėmė talkinti kurtiesiems, kurtieji ėmė studijuoti. Man atrodo, kad kurtieji nemokėjo už studijas. Laikui bėgant tai keitėsi. Dabar ir kurtiesiems tenka mokėti už studijas aukštosiose mokyklose. Mane džiugina augantis kurčiųjų, baigusių universitetus, skaičius. Deja, aš pats universitete nesimokiau.

Neretai kombinato meistras sušaukdavo netikėtus susirinkimus. Tai būdavo prieš ir jau po Nepriklausomybės atgavimo. Visi susirenka į aptarimą, žinomą, paskutinę minutę vertėjo išsikviesti nebuvo įmanoma, tad dviese su kitu kurčiuoju kolega tiesiog stovėdavome, kol meistras išdėstydavo visa, ką planavęs. O susirinkimai nebūdavo trumpi, jis kalbėdavo ilgai. Po jų prieidavau prie kolegų, prašydavau parašyti apie ką buvo kalbama. Man pateikdavo tokią trumpą, glaustą informaciją. Šiais laikais meistras iš anksto informuoja gestų kalbos vertėjus, kad pavyzdžiui, 12 val. numatomas susirinkimas, ir jis atvyksta į susirinkimus. Taip daug geriau! Gauname pilną informaciją. Ko anksčiau tikrai nebuvo.

Dabar gyvenimas tikrai geresnis. Teikiamos gestų kalbos vertimo paslaugos, kitos paslaugos kurtiesiems, leidžiama literatūra apie gestų kalbą, skleidžiama informacija apie kurčiuosius. Anksčiau to nebuvo. Visa tai patyriau, nieko nepadarysi, buvo tokie laikai.

Šiuo įrašu pristatomi reikšmingi pokyčiai kurčiųjų bendruomenei, kuriuos lėmė lietuvių gestų kalbos pripažinimas:

1. Kurtiesiems užtikrinamas informacijos prieinamumas gestų kalba;
2. Ugdymas kurčiųjų mokyklose vykdomas dvikalbiu metodu, mokiniai gali bendrauti gestų kalba;
3. Įsteigtas gestotyros skyrius, kuriame organizuojami lietuvių gestų kalbos žodyno rengimo darbai;
4. Pradėti rengti lietuvių gestų kalbos vertėjai;
5. Lietuvių gestų kalbos institutas (buvęs VŠĮ ,,Surdologijos centras’’) kuria gestų kalbos mokymo medžiagas, skatina kalbos vartojimą, organizuoja mokymus ir t.t.

Peržiūrėję vaizdo įrašus, aptarkite svarbiausius aspektus.

Tuomet, peržvelgę pateiktą lentelę, ją aptarkite ir nusifilmuokite, nurodydami LGK pripažinimo svarbą, lygmenis, kuriuose po pripažinimo įvyko pokyčiai, asmenis, kurie prie to prisidėjo, įtakos dabarčiai veiksnius. Trūkstamą informaciją užpildykite vaizdo įrašais gestų kalba.