A dalis
Kaip manote, kas yra viešoji kalba? Ar viešoji kalba yra ir kelių draugų pokalbis kavinėje: kodėl taip / kodėl ne? Išvardink kurčiuosius, kurie, tavo manymu, geba puikiai kalbėti viešai, prieš auditoriją: nepasimeta, pasako esmę, patraukia klausytojų dėmesį?
B dalis
Viešoji kalba – tai komunikacijos būdas.
Tai – dvišalis veiksmas: yra kalbos sakytojas, yra jos klausytojas, dažniausiai pastarųjų būna daug – klausytojai, auditorija.
Viešoji kalba nėra privatus, asmeninis, neoficialus kalbėjimas, todėl kelių draugų pokalbis kavinėje nėra viešoji kalba net jeigu ją ir stebi kiti asmenys. Viešoji kalba yra sakoma tam tikra proga. Ji turi temą. Tema turi būti išdėstoma logiškai – atskleisti temos esmę.
Turi būti (bent minimaliai) laikomasi struktūros: įžanga, dėstymas ir pabaiga. Viešosios kalbos kalbėtojas, dar gali būti vadinamas oratoriumi, turi būti numatęs kalbėjimo tikslus.
Išskirtinė viešosios kalbos savybė – kalbėtojas kalba monologu, tačiau, jeigu kalba su gyva auditorija, seka grįžtamąjį ryšį: ar klausytojai jį seka, kokios emocijos jų veiduose ir pan.
Labai svarbu tai, kad viešoji kalba dažniausiai nėra spontaniška, jai reikia iš anksto pasiruošti, kalbėtojas daugmaž žino, koks bus klausytojų skaičius, yra numatyta konkreti kalbėjimo vieta (klasė, auditorija, salė, aikštė, internetu viešąją kalbą stebėsianti auditorija ir pan.), taip pat nustatoma kalbėjimo arba viešosios kalbos transliacijos (internetu, per televiziją, radiją) valanda. Labai svarbu apibrėžti ir kalbėjimo trukmę – kiek laiko bus kalbama: 5 min, 15 min ir pan. Sakant viešąją kalbą kalbėtojas stovi veidu į auditoriją, kalbėdamas neskuba, gestakalbis kalbėtojas vilki vienspalvį tamsesnį drabužį, numato, jog jo gestai bus aiškiai matomi auditorijai (jei reikia, lipa ant pakylos).
Viešosios kalbos sėkmė priklauso nuo oratoriaus savybių ir pasiruošimo – reikia pasitikėjimo savimi, žinoti bent kelias viešosios kalbos taisykles, labai patartina iš anksto pasiruošti viešajam kalbėjimui. Gyvai viešąją kalbą sakyti sunkiau, nes nėra galimybės ją pakartoti antrą kartą.
Viešoji kalba – tai komunikacijos būdas.
Tai – dvišalis veiksmas: yra kalbos sakytojas, yra jos klausytojas, dažniausiai pastarųjų būna daug – klausytojai, auditorija.
Viešoji kalba nėra privatus, asmeninis, neoficialus kalbėjimas, todėl kelių draugų pokalbis kavinėje nėra viešoji kalba net jeigu ją ir stebi kiti asmenys. Viešoji kalba yra sakoma tam tikra proga. Ji turi temą. Tema turi būti išdėstoma logiškai – atskleisti temos esmę.
Turi būti (bent minimaliai) laikomasi struktūros: įžanga, dėstymas ir pabaiga. Viešosios kalbos kalbėtojas, dar gali būti vadinamas oratoriumi, turi būti numatęs kalbėjimo tikslus.
Išskirtinė viešosios kalbos savybė – kalbėtojas kalba monologu, tačiau, jeigu kalba su gyva auditorija, seka grįžtamąjį ryšį: ar klausytojai jį seka, kokios emocijos jų veiduose ir pan.
Labai svarbu tai, kad viešoji kalba dažniausiai nėra spontaniška, jai reikia iš anksto pasiruošti, kalbėtojas daugmaž žino, koks bus klausytojų skaičius, yra numatyta konkreti kalbėjimo vieta (klasė, auditorija, salė, aikštė, internetu viešąją kalbą stebėsianti auditorija ir pan.), taip pat nustatoma kalbėjimo arba viešosios kalbos transliacijos (internetu, per televiziją, radiją) valanda. Labai svarbu apibrėžti ir kalbėjimo trukmę – kiek laiko bus kalbama: 5 min, 15 min ir pan. Sakant viešąją kalbą kalbėtojas stovi veidu į auditoriją, kalbėdamas neskuba, gestakalbis kalbėtojas vilki vienspalvį tamsesnį drabužį, numato, jog jo gestai bus aiškiai matomi auditorijai (jei reikia, lipa ant pakylos).
Viešosios kalbos sėkmė priklauso nuo oratoriaus savybių ir pasiruošimo – reikia pasitikėjimo savimi, žinoti bent kelias viešosios kalbos taisykles, labai patartina iš anksto pasiruošti viešajam kalbėjimui. Gyvai viešąją kalbą sakyti sunkiau, nes nėra galimybės ją pakartoti antrą kartą.
B dalis
Aptarkite svarbiausius paminėtus viešosios kalbos elementus (tekste jų paminėta daugiau nei 10). Papildykite vieni kitus, jei klasės draugas / draugė vardindamas primiršo, neįsidėmėjo. Šiuos elementus trumpai surašykite klasės lentoje, plakate, savo konspekte arba dar naudingiau – nusifilmuokite mini konspektą, kad prireikus galėtumėte iškart pasižiūrėti.
Aptarkite svarbiausius paminėtus viešosios kalbos elementus (tekste jų paminėta daugiau nei 10). Papildykite vieni kitus, jei klasės draugas / draugė vardindamas primiršo, neįsidėmėjo. Šiuos elementus trumpai surašykite klasės lentoje, plakate, savo konspekte arba dar naudingiau – nusifilmuokite mini konspektą, kad prireikus galėtumėte iškart pasižiūrėti.
Viešoji kalba – tai komunikacijos būdas.
Tai – dvišalis veiksmas: yra kalbos sakytojas, yra jos klausytojas, dažniausiai pastarųjų būna daug – klausytojai, auditorija.
Viešoji kalba nėra privatus, asmeninis, neoficialus kalbėjimas, todėl kelių draugų pokalbis kavinėje nėra viešoji kalba net jeigu ją ir stebi kiti asmenys. Viešoji kalba yra sakoma tam tikra proga. Ji turi temą. Tema turi būti išdėstoma logiškai – atskleisti temos esmę.
Turi būti (bent minimaliai) laikomasi struktūros: įžanga, dėstymas ir pabaiga. Viešosios kalbos kalbėtojas, dar gali būti vadinamas oratoriumi, turi būti numatęs kalbėjimo tikslus.
Išskirtinė viešosios kalbos savybė – kalbėtojas kalba monologu, tačiau, jeigu kalba su gyva auditorija, seka grįžtamąjį ryšį: ar klausytojai jį seka, kokios emocijos jų veiduose ir pan.
Labai svarbu tai, kad viešoji kalba dažniausiai nėra spontaniška, jai reikia iš anksto pasiruošti, kalbėtojas daugmaž žino, koks bus klausytojų skaičius, yra numatyta konkreti kalbėjimo vieta (klasė, auditorija, salė, aikštė, internetu viešąją kalbą stebėsianti auditorija ir pan.), taip pat nustatoma kalbėjimo arba viešosios kalbos transliacijos (internetu, per televiziją, radiją) valanda. Labai svarbu apibrėžti ir kalbėjimo trukmę – kiek laiko bus kalbama: 5 min, 15 min ir pan. Sakant viešąją kalbą kalbėtojas stovi veidu į auditoriją, kalbėdamas neskuba, gestakalbis kalbėtojas vilki vienspalvį tamsesnį drabužį, numato, jog jo gestai bus aiškiai matomi auditorijai (jei reikia, lipa ant pakylos).
Viešosios kalbos sėkmė priklauso nuo oratoriaus savybių ir pasiruošimo – reikia pasitikėjimo savimi, žinoti bent kelias viešosios kalbos taisykles, labai patartina iš anksto pasiruošti viešajam kalbėjimui. Gyvai viešąją kalbą sakyti sunkiau, nes nėra galimybės ją pakartoti antrą kartą.
Aptarkite svarbiausius paminėtus viešosios kalbos elementus (tekste jų paminėta daugiau nei 10). Papildykite vieni kitus, jei klasės draugas / draugė vardindamas primiršo, neįsidėmėjo. Šiuos elementus trumpai surašykite klasės lentoje, plakate, savo konspekte arba dar naudingiau – nusifilmuokite mini konspektą, kad prireikus galėtumėte iškart pasižiūrėti.
C dalis
Skiriamos 3 pagrindinės viešosios kalbos funkcijos: informacinė, apeliacinė ir estetinė / emocinė.
Informacinė kalba (pvz., pranešimas, paskaita, pamoka, aiškinimas) dažniausiai visada iš anksto paruošta ir apmąstyta. Informacinės kalbos požymiai: ramus, racionalus kalbėjimas, mintys ir argumentai dėstomi nuosekliai, tiksliai, objektyviai ir dalykiškai. Svarbiausia aiškiai ir kartu įdomiai, patraukliai perteikti informaciją.
Apeliacinė / įtikinimo kalba yra iškalbos meno ašis. Kalbėtojas tikisi palenkti klausytoją, paveikti jo protą ir paliesti jausmus, įtikinti klausytoją, jį įkvėpti veikti kitaip. Kalbant siekiama užkabinti klausytojo sąžinę, moralę, paveikti jo įsitikinimus, nuomonę, mąstymą. Taigi įtikinimo kalboje oratorius (kalbantysis) kreipiasi, klausia, abejoja, primena, net liepia ar įsako, kviečia, ragina, drąsina ar net maldauja, prašo pagalbos ir užtarimo, pasižada, įspėja, peikia, o gal net niekina.
Apeliacinė / įtikinimo kalba yra iškalbos meno ašis. Kalbėtojas tikisi palenkti klausytoją, paveikti jo protą ir paliesti jausmus, įtikinti klausytoją, jį įkvėpti veikti kitaip. Kalbant siekiama užkabinti klausytojo moralę, sąžinę, paveikti jo įsitikinimus, nuomonę, mąstymą. Taigi įtikinimo kalboje oratorius (kalbantysis) kreipiasi, klausia, abejoja, primena, net liepia ar įsako, kviečia, ragina, drąsina ar net maldauja, prašo pagalbos ir užtarimo, pasižada, įspėja, peikia, o gal net niekina.
Estetinė / emocinė kalba (pvz., pramoginė, proginė) paveikia klausytoja ne racionaliu, o iracionaliu būdu, savo vaizdingumu paveikia jausmus. Tačiau jos funkcija taip pat yra įtikinti, paskatinti veikti. Jose vartojama daugiau meninių elementų – vaizdingų žodžių, kuriais tarsi nupiešiamas pristatoma situacija ar būsimas renginys, būdingos metaforos. Kalbėtojas atrodo kupinas pakilumo, džiaugsmo, vilties, atjautos, troškimų, nuostabos, susižavėjimo.
Skiriamos 3 pagrindinės viešosios kalbos funkcijos: informacinė, apeliacinė ir estetinė / emocinė.
Informacinė kalba (pvz., pranešimas, paskaita, pamoka, aiškinimas) dažniausiai visada iš anksto paruošta ir apmąstyta. Informacinės kalbos požymiai: ramus, racionalus kalbėjimas, mintys ir argumentai dėstomi nuosekliai, tiksliai, objektyviai ir dalykiškai. Svarbiausia aiškiai ir kartu įdomiai, patraukliai perteikti informaciją.
Apeliacinė / įtikinimo kalba yra iškalbos meno ašis. Kalbėtojas tikisi palenkti klausytoją, paveikti jo protą ir paliesti jausmus, įtikinti klausytoją, jį įkvėpti veikti kitaip. Kalbant siekiama užkabinti klausytojo sąžinę, moralę, paveikti jo įsitikinimus, nuomonę, mąstymą. Taigi įtikinimo kalboje oratorius (kalbantysis) kreipiasi, klausia, abejoja, primena, net liepia ar įsako, kviečia, ragina, drąsina ar net maldauja, prašo pagalbos ir užtarimo, pasižada, įspėja, peikia, o gal net niekina.
Apeliacinė / įtikinimo kalba yra iškalbos meno ašis. Kalbėtojas tikisi palenkti klausytoją, paveikti jo protą ir paliesti jausmus, įtikinti klausytoją, jį įkvėpti veikti kitaip. Kalbant siekiama užkabinti klausytojo moralę, sąžinę, paveikti jo įsitikinimus, nuomonę, mąstymą. Taigi įtikinimo kalboje oratorius (kalbantysis) kreipiasi, klausia, abejoja, primena, net liepia ar įsako, kviečia, ragina, drąsina ar net maldauja, prašo pagalbos ir užtarimo, pasižada, įspėja, peikia, o gal net niekina.
Estetinė / emocinė kalba (pvz., pramoginė, proginė) paveikia klausytoja ne racionaliu, o iracionaliu būdu, savo vaizdingumu paveikia jausmus. Tačiau jos funkcija taip pat yra įtikinti, paskatinti veikti. Jose vartojama daugiau meninių elementų – vaizdingų žodžių, kuriais tarsi nupiešiamas pristatoma situacija ar būsimas renginys, būdingos metaforos. Kalbėtojas atrodo kupinas pakilumo, džiaugsmo, vilties, atjautos, troškimų, nuostabos, susižavėjimo.
C dalis
Dirbkite grupėje arba poroje: internete ir / arba socialinėje medijoje (instagrame, feisbuke) suraskite 3 kurčiųjų sakomas viešąsias kalbas (pavyzdžius), kurios labiausiai atspindėtų vieną kurią iš išvardintų viešosios kalbos funkcijų (informacinę, apeliacinę arba emocinę). Šios kalbos gali turėti trūkumų, tačiau visus kalbų privalumus ir trūkumus galėsite aptarti kartu su mokytoju. Kai pristatinėsite šiuos pavyzdžius, atkreipkite dėmesį į tai, kad neretai viešosios kalbos funkcijos persipina, pvz., informacinė funkcija persipina su emocine.
Dirbkite grupėje arba poroje: internete ir / arba socialinėje medijoje (instagrame, feisbuke) suraskite 3 kurčiųjų sakomas viešąsias kalbas (pavyzdžius), kurios labiausiai atspindėtų vieną kurią iš išvardintų viešosios kalbos funkcijų (informacinę, apeliacinę arba emocinę). Šios kalbos gali turėti trūkumų, tačiau visus kalbų privalumus ir trūkumus galėsite aptarti kartu su mokytoju. Kai pristatinėsite šiuos pavyzdžius, atkreipkite dėmesį į tai, kad neretai viešosios kalbos funkcijos persipina, pvz., informacinė funkcija persipina su emocine.
Skiriamos 3 pagrindinės viešosios kalbos funkcijos: informacinė, apeliacinė ir estetinė / emocinė.
Informacinė kalba (pvz., pranešimas, paskaita, pamoka, aiškinimas) dažniausiai visada iš anksto paruošta ir apmąstyta. Informacinės kalbos požymiai: ramus, racionalus kalbėjimas, mintys ir argumentai dėstomi nuosekliai, tiksliai, objektyviai ir dalykiškai. Svarbiausia aiškiai ir kartu įdomiai, patraukliai perteikti informaciją.
Apeliacinė / įtikinimo kalba yra iškalbos meno ašis. Kalbėtojas tikisi palenkti klausytoją, paveikti jo protą ir paliesti jausmus, įtikinti klausytoją, jį įkvėpti veikti kitaip. Kalbant siekiama užkabinti klausytojo sąžinę, moralę, paveikti jo įsitikinimus, nuomonę, mąstymą. Taigi įtikinimo kalboje oratorius (kalbantysis) kreipiasi, klausia, abejoja, primena, net liepia ar įsako, kviečia, ragina, drąsina ar net maldauja, prašo pagalbos ir užtarimo, pasižada, įspėja, peikia, o gal net niekina.
Apeliacinė / įtikinimo kalba yra iškalbos meno ašis. Kalbėtojas tikisi palenkti klausytoją, paveikti jo protą ir paliesti jausmus, įtikinti klausytoją, jį įkvėpti veikti kitaip. Kalbant siekiama užkabinti klausytojo moralę, sąžinę, paveikti jo įsitikinimus, nuomonę, mąstymą. Taigi įtikinimo kalboje oratorius (kalbantysis) kreipiasi, klausia, abejoja, primena, net liepia ar įsako, kviečia, ragina, drąsina ar net maldauja, prašo pagalbos ir užtarimo, pasižada, įspėja, peikia, o gal net niekina.
Estetinė / emocinė kalba (pvz., pramoginė, proginė) paveikia klausytoja ne racionaliu, o iracionaliu būdu, savo vaizdingumu paveikia jausmus. Tačiau jos funkcija taip pat yra įtikinti, paskatinti veikti. Jose vartojama daugiau meninių elementų – vaizdingų žodžių, kuriais tarsi nupiešiamas pristatoma situacija ar būsimas renginys, būdingos metaforos. Kalbėtojas atrodo kupinas pakilumo, džiaugsmo, vilties, atjautos, troškimų, nuostabos, susižavėjimo.
Dirbkite grupėje arba poroje: internete ir / arba socialinėje medijoje (instagrame, feisbuke) suraskite 3 kurčiųjų sakomas viešąsias kalbas (pavyzdžius), kurios labiausiai atspindėtų vieną kurią iš išvardintų viešosios kalbos funkcijų (informacinę, apeliacinę arba emocinę). Šios kalbos gali turėti trūkumų, tačiau visus kalbų privalumus ir trūkumus galėsite aptarti kartu su mokytoju. Kai pristatinėsite šiuos pavyzdžius, atkreipkite dėmesį į tai, kad neretai viešosios kalbos funkcijos persipina, pvz., informacinė funkcija persipina su emocine.
