Įsivaizduokite, jeigu kas nors prieitų ir paklaustų jūsų, kokia yra gestų kalbos gramatika. Kaip jūs ją paaiškintumėte?

Peržiūrėkite LGK tekstą ir įsidėmėkite, kaip jame paaiškinama gestų kalbos gramatika ir kokie yra pateikiami pavyzdžiai.

Anksčiau buvo manoma, kad gestų kalba neturi gramatikos, nes joje nėra tokių elementų kaip galūnės ar linksniai. Iki pat XX a. vidurio visame pasaulyje buvo laikoma, kad gestų kalba yra primityvi, panaši į pantomimą, ir ji nebuvo pripažįstama kaip pilnavertė kalba. Gestas buvo suvokiamas kaip neskaidomas vienetas. Tik 1960 m. amerikietis kalbininkas Viljamas Stokoje (William Stokoe) pirmasis ištyrė gesto struktūrą, o vėliau amerikiečių kalbotyrininkai pradėjo giliau analizuoti gestų kalbą. Jie nustatė, kad gestų kalba turi savo gramatiką, kuri yra visiškai kitokia nei žodinės kalbos gramatika.

Lietuvių gestų kalba pradėta tyrinėti 1996 m., ir nustatyta, kad ji taip pat turi savo gramatiką, skirtingą nuo lietuvių kalbos, tačiau panašią į kitų pasaulio gestų kalbų gramatikas. Pavyzdžiui, visos gestų kalbos naudoja erdvę, nerankinius elementus ir proformas. Erdvė gestų kalboje reikalinga tam, kad perteiktų ryšius tarp objektų, kurie žodinėse kalbose pvz., lietuvių ar rusų nusakomi linksniais ir prielinksniais (pvz., ant, po, už), o anglų ar prancūzų kalbose – prielinksniais. Nerankiniai elementai atlieka panašią funkciją kaip intonacija žodinėse kalbose. Proformos naudojamos formuoti įvairius ir sudėtingus judėjimo veiksmažodžius.

Taigi, šiandien jau žinome, kad gestų kalba turi savo gramatiką ir yra pilnavertė kalba.

Skirtumai ir panašumai tarp gestų ir žodinių kalbų struktūrų. 

Visos pasaulio kalbos, tiek žodinės, tiek gestų, yra sudarytos iš mažiausių, reikšmės neturinčių elementų, kuriuos sujungus gaunami žodžiai ar gestai. Paprastai tariant, kalba turi du rėmus: vienas rėmas neturi tarpusavio sąryšių, o kitame rėme jau galima sudaryti kombinacijas. Viename rėme yra visi smulkiausi elementai, neturintys sąryšių, jie plaukioja tarpusavyje be jokios reikšmės ir ryšio, bet jei juos vieną po kito perkelsite į kitą rėmą, kuriame egzistuoja kombinacijos, jie galės sukurti reikšmes – žodžius.

Pateikiame pavyzdį iš lietuvių kalbos. Joje yra raidės A, B, C ir taip toliau, iki Ž. Iš viso 32 raidės. Iš rėmo be sąryšių paimkime raidę N, kuri savaime neturi prasmės, ir perkelkime į rėmą su kombinacijomis. Tuomet perkeliame dar vieną raidę E, jos abi sudarys kombinaciją N-E, kuri jau įgyja prasmę - žodį NE (NE raidės fone).
Tada iš rėmo be sąryšių pasirenkame raidę S, perkeliame į kitą rėmą, gauname kombinaciją N-E-S, kuri įgauna reikšmę - žodį NES, kurio gestas - NES.
Tuomet pasirenku dar vieną raidę - U, kurią perkėlus šalia NES, gauname raidžių junginį N-E-S-U. Tuomet žodis įgauna dar kitokią prasmę, kurios pavyzdys sakinyje - Aš nesu namie.
Dabar šiek tiek pasigilinsime į lietuvių kalbos gramatiką. Minėjome, kad lietuvių kalba turi 32 raides, kurios gali būti rašomos ir tariamos garsu. Jos sudarytos iš balsių ir priebalsių, kartu su kirčiais ir priegaidėmis, kaip matote šioje schemoje.

• balsiai – a, e, i, o, u.
• priebalsiai – k, s, r, š, p, l ir kt.

Pateikiame pavyzdį su lietuvių kalbos žodžiu VASARA (kairėje pusėje arba su stiklu žodis VÃSARA). Matome, kad žodis V-A-S-A-R-A sudarytas iš 6 raidžių, t.y. iš 3 balsių ir 3 priebalsių. Su kirčiavimu tariame taip - VÃSARA.
Taigi, iš garsų - balsių ir priebalsių, kartu su kirčiais ir priegaidėmis sudaromi žodžiai, o iš žodžių sudaromi sakiniai. Iš sakinių sudaromi rašytiniai ar sakytiniai tekstai.
Peržiūrėjome pavyzdžius, iš ko sudarytas lietuvių kalbos žodis, o kaip sudarytas gestas? Pereikime prie lietuvių gestų kalbos. Gestai sudaryti ne iš garsų ar raidžių. Lietuvių gestų kalba, kaip ir lietuvių kalba, turi du rėmus – be kombinacijų ir su kombinacijomis. Lietuvių gestų kalbos elementai, kurie yra rėme be kombinacijų, nėra derinami. Jame turime plaštakos formas, judesius ir padėtis. Vienam gestui reikia tam tikros plaštakos formos, tam tikro judesio ir tam tikros padėties. Taigi LGK turi daugybę plaštakos formų variantų, jų yra apie 70, taip pat ir įvairiausių judesių. Judesius galima skirstyti pagal tai, kas juda: pirštai, riešas ar visa ranka. Taip pat gausu padėčių variantų, kurie nusakomi dviem parametrais - pirštų kryptimi ir delno kryptimi. 

Visos plaštakos formos, judesiai ir padėtys atskirai nieko nereiškia. Tarkime, iš rėmo be ryšių paimsime plaštakos formą smilių. Vienas jis nieko nereiškia, bet jei jį perkelsime į kitą rėmą su kombinacijomis, nukreipsime tam tikra padėtimi ir rodysime su judesiu, tada smilius įgaus prasmę - reikš gestą VIENAS.
Jei iš rėmo be kombinacijų parinksime kitą judesį, pavyzdžiui, sukimą ratu, ir tą judesį perkelsime į kitą rėmą, tuomet gestas įgaus reikšmę LAKSTYTI. Jei aš pasirinksiu kitą judesį, pavyzdžiui, judesį pirmyn ir atgal, gestas įgaus kitą prasmę - VIENIŠAS. Jei aš paimsiu judesį aukštyn, tuomet atsiras dar kitokia reikšmė - RAKETA. Taigi iš smiliaus plaštakos formos, pakeičiant judesį, sudaromi gestai VIENAS, LAKSTYTI, VIENIŠAS ir RAKETA. Dėl šių pakeitimų atsiranda skirtingos reikšmės, taip pat kaip lietuvių kalbos pavyzdyje „N - NE - NES - NESU“.
Iš šio pavyzdžio galime suprasti, kad lietuvių kalba ir gestų kalba turi skirtingą gramatiką, darybą, formų raišką?. Matome, kaip pasinaudojus dviem rėmais galima sudaryti įvairiausių kombinacijų. 

O dabar pabandykime pasigilinti į kiekvieną lietuvių gestų kalbos smulkiausią elementą atskirai. Visi gestai yra sudaryti iš 5 elementų, pavyzdžiui, gestas ŽALIAS sudarytas taip:
1) plaštakos forma An;
2) plaštakos padėtis – pirštai į šalį, delnas į save;
3) vieta – prie smakro;
4) judesys – smakras liečiamas nykščiu du kartus;
5) lūpų judesys - ža.

Svarbu paminėti, kad mes negalime sujungti elementų taip, kaip mums patinka. Yra taisyklės, kurių turime laikytis. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje, norint sudaryti žodį, į jį būtina įtraukti balsę, be jos sudaryti žodžio neįmanoma. Lietuvių gestų kalba irgi turi panašias taisykles, kurių reikia laikytis. Norint sukurti naują reikšminį gestą, reikia pasirinkti vieną arba dvi plaštakos formas, bet ne daugiau. Pavyzdžiui, gestui VYKTI naudojamos plaštakos formos L ir P. Neįmanoma sudaryti gesto su trimis skirtingomis plaštakos formomis. Pavyzdžiui, jeigu gesto VYKTI pabaigoje pridėtume formą 5+, toks gestas neturėtų prasmės.
Tas pats yra su plaštakos padėtimi. Viename geste galime vartoti tik vieną arba dvi plaštakos padėtis. Pavyzdžiui, gesto TĖVAS plaštakos padėtys yra kakta ir smakras, gesto NENORĖTI – žandas ir į priekį. Abu gestai turi po dvi skirtingas vietas, daugiau jų būti negali.
Tokia pati taisyklė galioja ir judesiui – judesys gali būti tik vienas arba du. Negalima pridėti trečio ar ketvirto judesio.
Gestų kalboje taip pat yra nustatytos taisyklės. Kiekvienas gestas turi būti gesto rodymo sferoje, negalima sukurti gestų už gesto rodymo ar už regėjimo lauko ribų. Tai neįmanoma. Taip pat tai būtų nepatogu ir žiūrovui, ir kalbėtojui. Todėl rodant gestus jie turėtų būti šioje gesto rodymo sferoje: nuo veido viršaus iki pilvo apačios. Tiesa, pasitaiko išimčių, pavyzdžiui gestas KUMPIS, arba gestas SIJONAS (jie rodomi žemiau rodymo sferos). Yra išimčių net ir su plaštakos forma. Anksčiau buvo minėta, kad daugiausia gali būti dvi arba viena plaštakos forma, tačiau švedų gestas KRIAUŠĖ – išimtis, čia pradžioje rodoma plaštakos forma – 4s, 4u, o galiausiai E. Tiesa, dabar kurtieji švedai dažniausiai dėl patogumo rodo gestą KRIAUŠĖ tik su dviem plaštakos formomis - 4u ir E. Lietuvių gestų kalboje tokių išimčių vargu ar rasime, tačiau gal jums pavyks surasti? Įspėju, kad čia nekalbama apie sudurtinius gestus, pavyzdžiui, VYKTI-Į NE. Kažin ar yra lietuvių gestų kalboje gestų su trimis plaštakos formomis? Pabandykite paieškoti.
Taigi gestų kalba, kaip ir lietuvių kalba, remiasi gramatikos taisyklėmis, todėl yra laikoma pilnaverte kalba. Tačiau lietuvių kalbos ir gestų kalbos gramatikos turi skirtumų. Didžiausias skirtumas yra tarp žodžio ir gesto struktūrų. Žodyje garsai eina eilės tvarka, t. y. vienas po kito, o gestą sudarantys visi penki elementai yra rodomi vienu metu. Negalima iš pradžių rodyti plaštakos formos (B), paskui padėties (pirštai į šalį, delnas į save), paskui vietos (kakta ir smakras), paskui judesio, ir pačioje pabaigoje – lūpų judesio. Kai rodomas gestas VASARA, visi šie elementai rodomi iš karto.