Nijolė: – Labas.
Monika: – Labas.
– Šiandien norėčiau tave pakalbinti apie savanorystę. Tu savanoriavai tikrai ne vieną ir ne du kartus – turi daug patirties tame. Prašau papasakok, kokias savanorystės sritis tau teko išbandyti.
– Taip, turiu tikrai daug savanoriavimo patirties, savanoriauti pradėjau jauna. Mano pirmoji patirtis užsienyje – Bolivijoje. Ten savanoriavau 6 mėnesius – tai buvo mano ilgiausia savanorystė. Ten dirbau vaikų su specialiaisiais poreikiais asistente kurčiųjų ir girdinčiųjų specialiosiose mokykloje. Be to, esu padėjus organizuoti Europos ir Lietuvos kurčiųjų jaunimo stovyklas. Vadovavau ir daug dirbau be atlygio Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijoje. Taip pat vedžiau seminarus, paskaitas. Savanorystė tai darbas be atlygio, taip esu dirbusi tikrai daug ir skirtingose srityse. Esu savanoriavusi ir žemės ūkio srityje – pasaulinėje organizacijoje WOOF. Kaip prasidėjo mano šita veikla? Aš anksčiau keliaudama, išleisdavau tam daug pinigų. Tačiau pasidomėjau, kad prisijungusi prie savanorystės žemės ūkyje, pavyzdžiui, bananų, kavos auginimo plantacijose, avių fermose, galima nemokamai apsistoti ir gauti maitinimą nuo kelių savaičių iki mėnesių. Vienintelė sąlyga – dirbti 4 valandas per dieną. Mėnesį pabuvus, galima keliauti toliau į kitą vietą. Šioje srityje išbandžiau savanorystę dviejose vietose: kavos ir kakavos plantacijose.
– WOOF savanorystėje už nemokamą nakvynę ir maitinimą turi būti mainai – atidirbti tam tikras valandas.
– Taip, būtent mainai. Taip pat labai naudinga buvo sužinoti daugiau apie auginimą, juk perkant parduotuvėje niekas neaišku – kur tai buvo užauginta, kokia technologija panaudota, perdirbant. Savanoriaujant, daug įdomių dalykų sužinojau, kurių iki šiol negaliu pamiršti.
– O kokią naudą gauna savanoris, dirbdamas be atlygio?
– Galima pamatyti skirtingas šalių skonio kultūras. Pavyzdžiui, naudojami skirtingi maisto gaminimo būdai, augalų sodinimo ir auginimo technologijos. Savanoriaujant mokykloje, galima pamatyti kitokius nei Lietuvoje, mokymo metodus, žaidimus, užduotis. Būtent patirtis ir gautos žinios – didžiausia nauda.
– Įdomu. O kokią naudą duoda savanorystė miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune arba šiaip apskritai Lietuvoje?
– Priklauso nuo situacijos. Pavyzdžiui, savanoriaujant kurčiųjų klube, galima dalintis savo žiniomis, informacija, jei kitiems tai yra nauja. Aišku, jei kiti nežino kažko – visada suteikti kažkokios informacijos yra naudinga. Savanorystė – labai plati sritis, galima savanoriauti mokykloje, namuose, mokyti anglų kalbos, tarptautinės gestų kalbos – jei kiti jos nemoka, o aš mokau – tai jau savanorystė. Jei aš daug keliavau ir turiu įvairios patirties savo CV (gyvenimo aprašyme) – tai galima jame išsirinkti, kas kitus domina ir aš prisitaikysiu. Jei patirties nėra – visada galima jos prisirinkti ir tuomet tuo dalintis su kitais.
– Tikra tiesa. Kas tave labiausiai nustebino, šokiravo, sukrėtė savanoriaujant?
– Didžiausias sukrėtimas buvo Bolivijoje dėl kultūrinio šoko. Europoje kultūros pažįstamos, daugiau mažiau žinomos. Nors kalbos ir kultūros skirtingos, bet įstatymai ir kita daugiau mažiau panašu Europos sąjungos šalyse. Tuo tarpu nuvykus į Boliviją, buvau pasimetusi, kai pamačiau daug politinių ir kasdienybės skirtumų. Mūsų savanorių komandoje aš buvau vienintelė kurčioji, todėl man reikėjo adaptuotis dvigubai. Aš juk niekada nebuvau girdinčių pasaulyje nuo pat vaikystės, niekada negyvenau ir nemiegojau su girdinčiais, Bolivijoje man buvo pirmas kartas. O komandoje dar ir visi buvo ne tik lietuviai – buvo ir italų bei kitų šalių atstovų. Komunikuoti buvo labai sudėtinga, aš tuo metu nelabai mokėjau anglų kalbą, man geriausia bendrauti buvo lietuviškai. Buvau tikra naujokė „žalia“ – daug ko apie save nežinojau. Be to, iš pradžių Bolivijoje nesusitikau su kurčiaisiais, visą laiką buvau tarp girdinčiųjų ir labai pasimetusi. Po kurio laiko jau susitikau su kurčiaisiais, bet jų kultūra, gestų kalba buvo kitokia, man reikėjo dvigubai mokytis. Girdintys patys to nesuprasdami, diskriminuodavo mane, o aš tiek nervinausi. Kaip man reikėjo susidoroti su savo stresu? Jei būčiau tylėjusi – tikrai jie patys nesusiprastų. Anksčiau galvojau, kad jei tylėsiu – visi susipras savaime, bet iš tikrųjų reikia pačiam pasakyti, o to aš labai nemėgau ir vengiau. Vis dėl to, norint išspręsti viską, teko išsakyti problemas. Girdintys sužinoję apie tai, pažadėjo stengtis to nekartoti. Kas mane būtų išgelbėję, jei aš būčiau tylėjusi? Aš ten buvau viena tarp nepažįstamųjų. Lietuvoje visi mane pažįsta – žino, kokia Monika, jos charakteris, o ten man reikėjo save parodyti, apginti savo teises, neleisti manęs žeminti, išnaudoti. Lietuvoje – mano komforto zona, žinau, kas man duoda saugumą, gina, o ten teko išlipti iš komforto zonos. Buvau viena, tad reikėjo atsiraitoti rankovės ir dirbti. Tai buvo didelis emocinis ir psichologinis krūvis, reikėjo mokytis naujos kalbos, apsiprasti, po kurio laiko jau sutvirtėjau.
– Užtat dabar ir esi tvirta.
– Tai daug metų patirtis, jau esu pripratusi. Taip pat anksčiau buvau drovi, nuo pat vaikystės vengdavau bendrauti su girdinčiais. Net jei reikėdavo nusipirkti bilietą stotyje ir parašyti ant lapelio, ko man reikia – labai drovėjausi. Sesuo viską darydavo, aš nieko negalėjau. O nuvykusi į Boliviją, turėjau viską daryti pati viena oro uoste be informacijos ekranuose, be vertėjo. Persilaužiau per save ir pradėjau rašyti ant lapelio, norėdama bendrauti su girdinčiaisiais. Dabar man tai atrodo taip paprasta, o anksčiau labai drovėjausi, niekaip negalėdavau to padaryti, visa raudona stovėdavau ir jaudindavausi. Taip pat anksčiau jei paklausdavau ne to ar suklysdavau – labai sielodavausi dėl savo klaidų, atrodė kaip pasaulio pabaiga, o dabar į viską žiūriu jau normaliai. Juk yra daug žmonių, kurie užduoda nesąmoningus klausimus, čia ne teismas, normalu klysti. Bet anksčiau labai dėl to nervindavausi. Tai mano vidiniai pokyčiai. Taip pat kalbant apie skirtingus keliavimo būdus po pasaulį – oru, keliais, kalnuose, reikia išmokti planuoti savo finansus. Jei vykstama tik turistiniais tikslais trumpam – viskas paprasta, juk greit bus grįžtama į Lietuvą. Taip pat pačioje Lietuvoje kelionės trumpos – pavyzdžiui nuo Vilniaus iki Kauno tik viena valanda. Atrodo, kad Bolivijoje turėtų būti panašiai, tačiau ne. Dėl kalnų ir vingiuotų kelių toks pat atstumas įveikiamas per 4-5 valandas. Tad reikia analitinių įgūdžių, atsižvelgiant į viską ir planuojant kelionę. Anksčiau tikrai negalvojau apie trukmę, galvojau, kad visam pasaulyje atstumai įveikiami per panašų laiką, tačiau taip nėra – reikia apie viską pagalvoti. Taip pat, pavyzdžiui, aš mėgstu gerti kavą rytais. Keliaujant būna, kad nėra kavos arba kavos kokybė labai prasta, o Lietuvoje aš negaliu pradėti dirbti be rytinės kavos, tai reiškia man blogos dienos pradžią. Jei keliaujant nėra kavos, kažkaip išmokstu tai priimti, prisitaikyti, galiu nugyventi gražią dieną.
– Sugebi prisitaikyti.
– Prisitaikymas – tai lankstumas. Anksčiau nesutikdavau su pokyčiais, o dabar jau nesvarbu. Kokie nepatogumai bebūtų, nuvykus – juos reikia priimti.
– Labai įdomu. Kaip galvoji, kokio amžiaus žmonės gali pradėti savanoriauti?
– Nesvarbu. Vaikai aišku negali dirbti dideliu krūviu. Pavyzdžiui, jei nori, gali padėti lengvuose darbuose: namų remontuose, sienų dažyme, bulvių skutime, šunų vedžiojimuose.
– Čia labiau šeimoje, o kaip už jos ribų?
– Ne šeimoje, tai, pavyzdžiui, kaimynas serga, turi neįgalumą, liūdi vienas – galima pas jį apsilankyti. Gal jis blogai mato – galima jam knygą paskaityti žodžiu ar gestų kalba. Toks paskirtas laikas suteikia daug džiaugsmo žmonėms. Savanoriaujant kitoje aplinkoje, galima įgyti bendravimo įgūdžių, išmokti kaip prisitaikyti įvairiose situacijose.
– Vadinasi, amžius – nesvarbus, ar savanoriaujama bus kaimynystėje, ar kitoje aplinkoje. O ką galima veikti, savanoriaujant kitose srityse?
– Galima savanoriauti festivaliuose, koncertuose, pavyzdžiui, tikrinti bilietus, fotografuoti, taip pat mokyti kalbų, šokių, organizuoti vaikų stovyklas. Galima pasiteirauti kurčiųjų klubuose, kokių žmonių jiems trūksta, ko ieško, pasiūlyti savo pagalbą, kad ir paprastuose darbuose, pavyzdžiui tvarkyti nuotraukas, knygas pagal eiliškumą. Vesti žaidimus, parengti renginių programą ir t.t.
– Taip, tiesa. O ar reikėtų skatinti paauglius savanoriauti ir kodėl?
– Iš tikrųjų tai būtų labai naudinga. Jie turi daug laisvo laiko ir jėgų, kurias gali paskirti pagalbai kitiems. Nuo 14 metų galima savanoriauti žemės ūkyje, renginiuose, stovyklose – yra nemažai galimybių. Aš pati, kai buvau 13-14 metų, labai norėjau važiuoti visur ir dirbti, tačiau likau nusivylusi, nes tuomet nebuvo galimybių kurtiesiems. Negalėdama dirbti, liūdna likdavau namuose, o tai mane vesdavo į neviltį.
– Jei turi veiklos, tai padeda jaustis geriau.
– Taip, būtent. Tuo metu dar ir vertėjų nebūdavo. Pavyzdžiui, Suomijoje buvo galima užsisakyti vertėją ir savaitgaliais, o tai suteikia galimybių dalyvauti veiklose kartu su girdinčiais. O čia buvo daug komunikacijos apribojimų.
– Kokią naudą duoda savanorystė paaugliams? Ar tik įdomias veiklas, ar dar kažką?
– Veiklos padeda geriau pažinti save, tobulėti, jaustis geriau emociškai ir psichologiškai. Kai kurie paaugliai bendrauja labai šiukščiai, nepagarbiai. Savanorystė gali lavinti jų emocinį intelektą, empatijos lygį, supratimą, pagarbą, nes savanoriaudami jie pamato, kokie visi žmonės yra skirtingi, kaip sunkiai kiti gyvena. Jei vaikštai tik iš namų į mokyklą – nematai, koks gyvenimas ir problemos yra už šių ribų, kad kai kurie gyvena dar blogiau nei tu. Tad savanorystė padeda praplėsti akiratį ir požiūrį. Kartais užtenka tik bendravimo – o tai jau mainai, kurie suteikia daug džiaugsmo sunkiau gyvenantiems. Yra daug privalumų.
– Taip pat daug paauglių nežino, ko nori ateityje, ką mėgsta, o jei pabando savanoriauti...
– Taip, verta. Gal svajoja apie kažkokią profesiją, tad gali ją pirmiau pasibandyti. Pavyzdžiui, bankai leidžia savanoriauti trumpai, kad ir vieną savaitę, o tai jau paaugliui gali padėti suprasti, ar jam patinka ši veikla, o gal nemėgsta skaičiuoti. Išbandęs meno sritį, gal supras, kad trūksta idėjų, o štai pabandęs darbą su kompiuteriu – supras, kad tai kaip tik jam. Tai leis sutaupyti laiko, surandant sau tinkamą kryptį. Taip galima patyrinėti daug įvairių kelių, ne tik vieną, kol suras savo kelią.
– Stipri tavo patirtis, reikėtų ją perduoti paaugliams. Ačiū už interviu.
Nijolė: – Labas.
Monika: – Labas.
– Šiandien norėčiau tave pakalbinti apie savanorystę. Tu savanoriavai tikrai ne vieną ir ne du kartus – turi daug patirties tame. Prašau papasakok, kokias savanorystės sritis tau teko išbandyti.
– Taip, turiu tikrai daug savanoriavimo patirties, savanoriauti pradėjau jauna. Mano pirmoji patirtis užsienyje – Bolivijoje. Ten savanoriavau 6 mėnesius – tai buvo mano ilgiausia savanorystė. Ten dirbau vaikų su specialiaisiais poreikiais asistente kurčiųjų ir girdinčiųjų specialiosiose mokykloje. Be to, esu padėjus organizuoti Europos ir Lietuvos kurčiųjų jaunimo stovyklas. Vadovavau ir daug dirbau be atlygio Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijoje. Taip pat vedžiau seminarus, paskaitas. Savanorystė tai darbas be atlygio, taip esu dirbusi tikrai daug ir skirtingose srityse. Esu savanoriavusi ir žemės ūkio srityje – pasaulinėje organizacijoje WOOF. Kaip prasidėjo mano šita veikla? Aš anksčiau keliaudama, išleisdavau tam daug pinigų. Tačiau pasidomėjau, kad prisijungusi prie savanorystės žemės ūkyje, pavyzdžiui, bananų, kavos auginimo plantacijose, avių fermose, galima nemokamai apsistoti ir gauti maitinimą nuo kelių savaičių iki mėnesių. Vienintelė sąlyga – dirbti 4 valandas per dieną. Mėnesį pabuvus, galima keliauti toliau į kitą vietą. Šioje srityje išbandžiau savanorystę dviejose vietose: kavos ir kakavos plantacijose.
– WOOF savanorystėje už nemokamą nakvynę ir maitinimą turi būti mainai – atidirbti tam tikras valandas.
– Taip, būtent mainai. Taip pat labai naudinga buvo sužinoti daugiau apie auginimą, juk perkant parduotuvėje niekas neaišku – kur tai buvo užauginta, kokia technologija panaudota, perdirbant. Savanoriaujant, daug įdomių dalykų sužinojau, kurių iki šiol negaliu pamiršti.
– O kokią naudą gauna savanoris, dirbdamas be atlygio?
– Galima pamatyti skirtingas šalių skonio kultūras. Pavyzdžiui, naudojami skirtingi maisto gaminimo būdai, augalų sodinimo ir auginimo technologijos. Savanoriaujant mokykloje, galima pamatyti kitokius nei Lietuvoje, mokymo metodus, žaidimus, užduotis. Būtent patirtis ir gautos žinios – didžiausia nauda.
– Įdomu. O kokią naudą duoda savanorystė miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune arba šiaip apskritai Lietuvoje?
– Priklauso nuo situacijos. Pavyzdžiui, savanoriaujant kurčiųjų klube, galima dalintis savo žiniomis, informacija, jei kitiems tai yra nauja. Aišku, jei kiti nežino kažko – visada suteikti kažkokios informacijos yra naudinga. Savanorystė – labai plati sritis, galima savanoriauti mokykloje, namuose, mokyti anglų kalbos, tarptautinės gestų kalbos – jei kiti jos nemoka, o aš mokau – tai jau savanorystė. Jei aš daug keliavau ir turiu įvairios patirties savo CV (gyvenimo aprašyme) – tai galima jame išsirinkti, kas kitus domina ir aš prisitaikysiu. Jei patirties nėra – visada galima jos prisirinkti ir tuomet tuo dalintis su kitais.
– Tikra tiesa. Kas tave labiausiai nustebino, šokiravo, sukrėtė savanoriaujant?
– Didžiausias sukrėtimas buvo Bolivijoje dėl kultūrinio šoko. Europoje kultūros pažįstamos, daugiau mažiau žinomos. Nors kalbos ir kultūros skirtingos, bet įstatymai ir kita daugiau mažiau panašu Europos sąjungos šalyse. Tuo tarpu nuvykus į Boliviją, buvau pasimetusi, kai pamačiau daug politinių ir kasdienybės skirtumų. Mūsų savanorių komandoje aš buvau vienintelė kurčioji, todėl man reikėjo adaptuotis dvigubai. Aš juk niekada nebuvau girdinčių pasaulyje nuo pat vaikystės, niekada negyvenau ir nemiegojau su girdinčiais, Bolivijoje man buvo pirmas kartas. O komandoje dar ir visi buvo ne tik lietuviai – buvo ir italų bei kitų šalių atstovų. Komunikuoti buvo labai sudėtinga, aš tuo metu nelabai mokėjau anglų kalbą, man geriausia bendrauti buvo lietuviškai. Buvau tikra naujokė „žalia“ – daug ko apie save nežinojau. Be to, iš pradžių Bolivijoje nesusitikau su kurčiaisiais, visą laiką buvau tarp girdinčiųjų ir labai pasimetusi. Po kurio laiko jau susitikau su kurčiaisiais, bet jų kultūra, gestų kalba buvo kitokia, man reikėjo dvigubai mokytis. Girdintys patys to nesuprasdami, diskriminuodavo mane, o aš tiek nervinausi. Kaip man reikėjo susidoroti su savo stresu? Jei būčiau tylėjusi – tikrai jie patys nesusiprastų. Anksčiau galvojau, kad jei tylėsiu – visi susipras savaime, bet iš tikrųjų reikia pačiam pasakyti, o to aš labai nemėgau ir vengiau. Vis dėl to, norint išspręsti viską, teko išsakyti problemas. Girdintys sužinoję apie tai, pažadėjo stengtis to nekartoti. Kas mane būtų išgelbėję, jei aš būčiau tylėjusi? Aš ten buvau viena tarp nepažįstamųjų. Lietuvoje visi mane pažįsta – žino, kokia Monika, jos charakteris, o ten man reikėjo save parodyti, apginti savo teises, neleisti manęs žeminti, išnaudoti. Lietuvoje – mano komforto zona, žinau, kas man duoda saugumą, gina, o ten teko išlipti iš komforto zonos. Buvau viena, tad reikėjo atsiraitoti rankovės ir dirbti. Tai buvo didelis emocinis ir psichologinis krūvis, reikėjo mokytis naujos kalbos, apsiprasti, po kurio laiko jau sutvirtėjau.
– Užtat dabar ir esi tvirta.
– Tai daug metų patirtis, jau esu pripratusi. Taip pat anksčiau buvau drovi, nuo pat vaikystės vengdavau bendrauti su girdinčiais. Net jei reikėdavo nusipirkti bilietą stotyje ir parašyti ant lapelio, ko man reikia – labai drovėjausi. Sesuo viską darydavo, aš nieko negalėjau. O nuvykusi į Boliviją, turėjau viską daryti pati viena oro uoste be informacijos ekranuose, be vertėjo. Persilaužiau per save ir pradėjau rašyti ant lapelio, norėdama bendrauti su girdinčiaisiais. Dabar man tai atrodo taip paprasta, o anksčiau labai drovėjausi, niekaip negalėdavau to padaryti, visa raudona stovėdavau ir jaudindavausi. Taip pat anksčiau jei paklausdavau ne to ar suklysdavau – labai sielodavausi dėl savo klaidų, atrodė kaip pasaulio pabaiga, o dabar į viską žiūriu jau normaliai. Juk yra daug žmonių, kurie užduoda nesąmoningus klausimus, čia ne teismas, normalu klysti. Bet anksčiau labai dėl to nervindavausi. Tai mano vidiniai pokyčiai. Taip pat kalbant apie skirtingus keliavimo būdus po pasaulį – oru, keliais, kalnuose, reikia išmokti planuoti savo finansus. Jei vykstama tik turistiniais tikslais trumpam – viskas paprasta, juk greit bus grįžtama į Lietuvą. Taip pat pačioje Lietuvoje kelionės trumpos – pavyzdžiui nuo Vilniaus iki Kauno tik viena valanda. Atrodo, kad Bolivijoje turėtų būti panašiai, tačiau ne. Dėl kalnų ir vingiuotų kelių toks pat atstumas įveikiamas per 4-5 valandas. Tad reikia analitinių įgūdžių, atsižvelgiant į viską ir planuojant kelionę. Anksčiau tikrai negalvojau apie trukmę, galvojau, kad visam pasaulyje atstumai įveikiami per panašų laiką, tačiau taip nėra – reikia apie viską pagalvoti. Taip pat, pavyzdžiui, aš mėgstu gerti kavą rytais. Keliaujant būna, kad nėra kavos arba kavos kokybė labai prasta, o Lietuvoje aš negaliu pradėti dirbti be rytinės kavos, tai reiškia man blogos dienos pradžią. Jei keliaujant nėra kavos, kažkaip išmokstu tai priimti, prisitaikyti, galiu nugyventi gražią dieną.
– Sugebi prisitaikyti.
– Prisitaikymas – tai lankstumas. Anksčiau nesutikdavau su pokyčiais, o dabar jau nesvarbu. Kokie nepatogumai bebūtų, nuvykus – juos reikia priimti.
– Labai įdomu. Kaip galvoji, kokio amžiaus žmonės gali pradėti savanoriauti?
– Nesvarbu. Vaikai aišku negali dirbti dideliu krūviu. Pavyzdžiui, jei nori, gali padėti lengvuose darbuose: namų remontuose, sienų dažyme, bulvių skutime, šunų vedžiojimuose.
– Čia labiau šeimoje, o kaip už jos ribų?
– Ne šeimoje, tai, pavyzdžiui, kaimynas serga, turi neįgalumą, liūdi vienas – galima pas jį apsilankyti. Gal jis blogai mato – galima jam knygą paskaityti žodžiu ar gestų kalba. Toks paskirtas laikas suteikia daug džiaugsmo žmonėms. Savanoriaujant kitoje aplinkoje, galima įgyti bendravimo įgūdžių, išmokti kaip prisitaikyti įvairiose situacijose.
– Vadinasi, amžius – nesvarbus, ar savanoriaujama bus kaimynystėje, ar kitoje aplinkoje. O ką galima veikti, savanoriaujant kitose srityse?
– Galima savanoriauti festivaliuose, koncertuose, pavyzdžiui, tikrinti bilietus, fotografuoti, taip pat mokyti kalbų, šokių, organizuoti vaikų stovyklas. Galima pasiteirauti kurčiųjų klubuose, kokių žmonių jiems trūksta, ko ieško, pasiūlyti savo pagalbą, kad ir paprastuose darbuose, pavyzdžiui tvarkyti nuotraukas, knygas pagal eiliškumą. Vesti žaidimus, parengti renginių programą ir t.t.
– Taip, tiesa. O ar reikėtų skatinti paauglius savanoriauti ir kodėl?
– Iš tikrųjų tai būtų labai naudinga. Jie turi daug laisvo laiko ir jėgų, kurias gali paskirti pagalbai kitiems. Nuo 14 metų galima savanoriauti žemės ūkyje, renginiuose, stovyklose – yra nemažai galimybių. Aš pati, kai buvau 13-14 metų, labai norėjau važiuoti visur ir dirbti, tačiau likau nusivylusi, nes tuomet nebuvo galimybių kurtiesiems. Negalėdama dirbti, liūdna likdavau namuose, o tai mane vesdavo į neviltį.
– Jei turi veiklos, tai padeda jaustis geriau.
– Taip, būtent. Tuo metu dar ir vertėjų nebūdavo. Pavyzdžiui, Suomijoje buvo galima užsisakyti vertėją ir savaitgaliais, o tai suteikia galimybių dalyvauti veiklose kartu su girdinčiais. O čia buvo daug komunikacijos apribojimų.
– Kokią naudą duoda savanorystė paaugliams? Ar tik įdomias veiklas, ar dar kažką?
– Veiklos padeda geriau pažinti save, tobulėti, jaustis geriau emociškai ir psichologiškai. Kai kurie paaugliai bendrauja labai šiukščiai, nepagarbiai. Savanorystė gali lavinti jų emocinį intelektą, empatijos lygį, supratimą, pagarbą, nes savanoriaudami jie pamato, kokie visi žmonės yra skirtingi, kaip sunkiai kiti gyvena. Jei vaikštai tik iš namų į mokyklą – nematai, koks gyvenimas ir problemos yra už šių ribų, kad kai kurie gyvena dar blogiau nei tu. Tad savanorystė padeda praplėsti akiratį ir požiūrį. Kartais užtenka tik bendravimo – o tai jau mainai, kurie suteikia daug džiaugsmo sunkiau gyvenantiems. Yra daug privalumų.
– Taip pat daug paauglių nežino, ko nori ateityje, ką mėgsta, o jei pabando savanoriauti...
– Taip, verta. Gal svajoja apie kažkokią profesiją, tad gali ją pirmiau pasibandyti. Pavyzdžiui, bankai leidžia savanoriauti trumpai, kad ir vieną savaitę, o tai jau paaugliui gali padėti suprasti, ar jam patinka ši veikla, o gal nemėgsta skaičiuoti. Išbandęs meno sritį, gal supras, kad trūksta idėjų, o štai pabandęs darbą su kompiuteriu – supras, kad tai kaip tik jam. Tai leis sutaupyti laiko, surandant sau tinkamą kryptį. Taip galima patyrinėti daug įvairių kelių, ne tik vieną, kol suras savo kelią.
– Stipri tavo patirtis, reikėtų ją perduoti paaugliams. Ačiū už interviu.
Nijolė: – Labas.
Monika: – Labas.
– Šiandien norėčiau tave pakalbinti apie savanorystę. Tu savanoriavai tikrai ne vieną ir ne du kartus – turi daug patirties tame. Prašau papasakok, kokias savanorystės sritis tau teko išbandyti.
– Taip, turiu tikrai daug savanoriavimo patirties, savanoriauti pradėjau jauna. Mano pirmoji patirtis užsienyje – Bolivijoje. Ten savanoriavau 6 mėnesius – tai buvo mano ilgiausia savanorystė. Ten dirbau vaikų su specialiaisiais poreikiais asistente kurčiųjų ir girdinčiųjų specialiosiose mokykloje. Be to, esu padėjus organizuoti Europos ir Lietuvos kurčiųjų jaunimo stovyklas. Vadovavau ir daug dirbau be atlygio Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijoje. Taip pat vedžiau seminarus, paskaitas. Savanorystė tai darbas be atlygio, taip esu dirbusi tikrai daug ir skirtingose srityse. Esu savanoriavusi ir žemės ūkio srityje – pasaulinėje organizacijoje WOOF. Kaip prasidėjo mano šita veikla? Aš anksčiau keliaudama, išleisdavau tam daug pinigų. Tačiau pasidomėjau, kad prisijungusi prie savanorystės žemės ūkyje, pavyzdžiui, bananų, kavos auginimo plantacijose, avių fermose, galima nemokamai apsistoti ir gauti maitinimą nuo kelių savaičių iki mėnesių. Vienintelė sąlyga – dirbti 4 valandas per dieną. Mėnesį pabuvus, galima keliauti toliau į kitą vietą. Šioje srityje išbandžiau savanorystę dviejose vietose: kavos ir kakavos plantacijose.
– WOOF savanorystėje už nemokamą nakvynę ir maitinimą turi būti mainai – atidirbti tam tikras valandas.
– Taip, būtent mainai. Taip pat labai naudinga buvo sužinoti daugiau apie auginimą, juk perkant parduotuvėje niekas neaišku – kur tai buvo užauginta, kokia technologija panaudota, perdirbant. Savanoriaujant, daug įdomių dalykų sužinojau, kurių iki šiol negaliu pamiršti.
– O kokią naudą gauna savanoris, dirbdamas be atlygio?
– Galima pamatyti skirtingas šalių skonio kultūras. Pavyzdžiui, naudojami skirtingi maisto gaminimo būdai, augalų sodinimo ir auginimo technologijos. Savanoriaujant mokykloje, galima pamatyti kitokius nei Lietuvoje, mokymo metodus, žaidimus, užduotis. Būtent patirtis ir gautos žinios – didžiausia nauda.
– Įdomu. O kokią naudą duoda savanorystė miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune arba šiaip apskritai Lietuvoje?
– Priklauso nuo situacijos. Pavyzdžiui, savanoriaujant kurčiųjų klube, galima dalintis savo žiniomis, informacija, jei kitiems tai yra nauja. Aišku, jei kiti nežino kažko – visada suteikti kažkokios informacijos yra naudinga. Savanorystė – labai plati sritis, galima savanoriauti mokykloje, namuose, mokyti anglų kalbos, tarptautinės gestų kalbos – jei kiti jos nemoka, o aš mokau – tai jau savanorystė. Jei aš daug keliavau ir turiu įvairios patirties savo CV (gyvenimo aprašyme) – tai galima jame išsirinkti, kas kitus domina ir aš prisitaikysiu. Jei patirties nėra – visada galima jos prisirinkti ir tuomet tuo dalintis su kitais.
– Tikra tiesa. Kas tave labiausiai nustebino, šokiravo, sukrėtė savanoriaujant?
– Didžiausias sukrėtimas buvo Bolivijoje dėl kultūrinio šoko. Europoje kultūros pažįstamos, daugiau mažiau žinomos. Nors kalbos ir kultūros skirtingos, bet įstatymai ir kita daugiau mažiau panašu Europos sąjungos šalyse. Tuo tarpu nuvykus į Boliviją, buvau pasimetusi, kai pamačiau daug politinių ir kasdienybės skirtumų. Mūsų savanorių komandoje aš buvau vienintelė kurčioji, todėl man reikėjo adaptuotis dvigubai. Aš juk niekada nebuvau girdinčių pasaulyje nuo pat vaikystės, niekada negyvenau ir nemiegojau su girdinčiais, Bolivijoje man buvo pirmas kartas. O komandoje dar ir visi buvo ne tik lietuviai – buvo ir italų bei kitų šalių atstovų. Komunikuoti buvo labai sudėtinga, aš tuo metu nelabai mokėjau anglų kalbą, man geriausia bendrauti buvo lietuviškai. Buvau tikra naujokė „žalia“ – daug ko apie save nežinojau. Be to, iš pradžių Bolivijoje nesusitikau su kurčiaisiais, visą laiką buvau tarp girdinčiųjų ir labai pasimetusi. Po kurio laiko jau susitikau su kurčiaisiais, bet jų kultūra, gestų kalba buvo kitokia, man reikėjo dvigubai mokytis. Girdintys patys to nesuprasdami, diskriminuodavo mane, o aš tiek nervinausi. Kaip man reikėjo susidoroti su savo stresu? Jei būčiau tylėjusi – tikrai jie patys nesusiprastų. Anksčiau galvojau, kad jei tylėsiu – visi susipras savaime, bet iš tikrųjų reikia pačiam pasakyti, o to aš labai nemėgau ir vengiau. Vis dėl to, norint išspręsti viską, teko išsakyti problemas. Girdintys sužinoję apie tai, pažadėjo stengtis to nekartoti. Kas mane būtų išgelbėję, jei aš būčiau tylėjusi? Aš ten buvau viena tarp nepažįstamųjų. Lietuvoje visi mane pažįsta – žino, kokia Monika, jos charakteris, o ten man reikėjo save parodyti, apginti savo teises, neleisti manęs žeminti, išnaudoti. Lietuvoje – mano komforto zona, žinau, kas man duoda saugumą, gina, o ten teko išlipti iš komforto zonos. Buvau viena, tad reikėjo atsiraitoti rankovės ir dirbti. Tai buvo didelis emocinis ir psichologinis krūvis, reikėjo mokytis naujos kalbos, apsiprasti, po kurio laiko jau sutvirtėjau.
– Užtat dabar ir esi tvirta.
– Tai daug metų patirtis, jau esu pripratusi. Taip pat anksčiau buvau drovi, nuo pat vaikystės vengdavau bendrauti su girdinčiais. Net jei reikėdavo nusipirkti bilietą stotyje ir parašyti ant lapelio, ko man reikia – labai drovėjausi. Sesuo viską darydavo, aš nieko negalėjau. O nuvykusi į Boliviją, turėjau viską daryti pati viena oro uoste be informacijos ekranuose, be vertėjo. Persilaužiau per save ir pradėjau rašyti ant lapelio, norėdama bendrauti su girdinčiaisiais. Dabar man tai atrodo taip paprasta, o anksčiau labai drovėjausi, niekaip negalėdavau to padaryti, visa raudona stovėdavau ir jaudindavausi. Taip pat anksčiau jei paklausdavau ne to ar suklysdavau – labai sielodavausi dėl savo klaidų, atrodė kaip pasaulio pabaiga, o dabar į viską žiūriu jau normaliai. Juk yra daug žmonių, kurie užduoda nesąmoningus klausimus, čia ne teismas, normalu klysti. Bet anksčiau labai dėl to nervindavausi. Tai mano vidiniai pokyčiai. Taip pat kalbant apie skirtingus keliavimo būdus po pasaulį – oru, keliais, kalnuose, reikia išmokti planuoti savo finansus. Jei vykstama tik turistiniais tikslais trumpam – viskas paprasta, juk greit bus grįžtama į Lietuvą. Taip pat pačioje Lietuvoje kelionės trumpos – pavyzdžiui nuo Vilniaus iki Kauno tik viena valanda. Atrodo, kad Bolivijoje turėtų būti panašiai, tačiau ne. Dėl kalnų ir vingiuotų kelių toks pat atstumas įveikiamas per 4-5 valandas. Tad reikia analitinių įgūdžių, atsižvelgiant į viską ir planuojant kelionę. Anksčiau tikrai negalvojau apie trukmę, galvojau, kad visam pasaulyje atstumai įveikiami per panašų laiką, tačiau taip nėra – reikia apie viską pagalvoti. Taip pat, pavyzdžiui, aš mėgstu gerti kavą rytais. Keliaujant būna, kad nėra kavos arba kavos kokybė labai prasta, o Lietuvoje aš negaliu pradėti dirbti be rytinės kavos, tai reiškia man blogos dienos pradžią. Jei keliaujant nėra kavos, kažkaip išmokstu tai priimti, prisitaikyti, galiu nugyventi gražią dieną.
– Sugebi prisitaikyti.
– Prisitaikymas – tai lankstumas. Anksčiau nesutikdavau su pokyčiais, o dabar jau nesvarbu. Kokie nepatogumai bebūtų, nuvykus – juos reikia priimti.
– Labai įdomu. Kaip galvoji, kokio amžiaus žmonės gali pradėti savanoriauti?
– Nesvarbu. Vaikai aišku negali dirbti dideliu krūviu. Pavyzdžiui, jei nori, gali padėti lengvuose darbuose: namų remontuose, sienų dažyme, bulvių skutime, šunų vedžiojimuose.
– Čia labiau šeimoje, o kaip už jos ribų?
– Ne šeimoje, tai, pavyzdžiui, kaimynas serga, turi neįgalumą, liūdi vienas – galima pas jį apsilankyti. Gal jis blogai mato – galima jam knygą paskaityti žodžiu ar gestų kalba. Toks paskirtas laikas suteikia daug džiaugsmo žmonėms. Savanoriaujant kitoje aplinkoje, galima įgyti bendravimo įgūdžių, išmokti kaip prisitaikyti įvairiose situacijose.
– Vadinasi, amžius – nesvarbus, ar savanoriaujama bus kaimynystėje, ar kitoje aplinkoje. O ką galima veikti, savanoriaujant kitose srityse?
– Galima savanoriauti festivaliuose, koncertuose, pavyzdžiui, tikrinti bilietus, fotografuoti, taip pat mokyti kalbų, šokių, organizuoti vaikų stovyklas. Galima pasiteirauti kurčiųjų klubuose, kokių žmonių jiems trūksta, ko ieško, pasiūlyti savo pagalbą, kad ir paprastuose darbuose, pavyzdžiui tvarkyti nuotraukas, knygas pagal eiliškumą. Vesti žaidimus, parengti renginių programą ir t.t.
– Taip, tiesa. O ar reikėtų skatinti paauglius savanoriauti ir kodėl?
– Iš tikrųjų tai būtų labai naudinga. Jie turi daug laisvo laiko ir jėgų, kurias gali paskirti pagalbai kitiems. Nuo 14 metų galima savanoriauti žemės ūkyje, renginiuose, stovyklose – yra nemažai galimybių. Aš pati, kai buvau 13-14 metų, labai norėjau važiuoti visur ir dirbti, tačiau likau nusivylusi, nes tuomet nebuvo galimybių kurtiesiems. Negalėdama dirbti, liūdna likdavau namuose, o tai mane vesdavo į neviltį.
– Jei turi veiklos, tai padeda jaustis geriau.
– Taip, būtent. Tuo metu dar ir vertėjų nebūdavo. Pavyzdžiui, Suomijoje buvo galima užsisakyti vertėją ir savaitgaliais, o tai suteikia galimybių dalyvauti veiklose kartu su girdinčiais. O čia buvo daug komunikacijos apribojimų.
– Kokią naudą duoda savanorystė paaugliams? Ar tik įdomias veiklas, ar dar kažką?
– Veiklos padeda geriau pažinti save, tobulėti, jaustis geriau emociškai ir psichologiškai. Kai kurie paaugliai bendrauja labai šiukščiai, nepagarbiai. Savanorystė gali lavinti jų emocinį intelektą, empatijos lygį, supratimą, pagarbą, nes savanoriaudami jie pamato, kokie visi žmonės yra skirtingi, kaip sunkiai kiti gyvena. Jei vaikštai tik iš namų į mokyklą – nematai, koks gyvenimas ir problemos yra už šių ribų, kad kai kurie gyvena dar blogiau nei tu. Tad savanorystė padeda praplėsti akiratį ir požiūrį. Kartais užtenka tik bendravimo – o tai jau mainai, kurie suteikia daug džiaugsmo sunkiau gyvenantiems. Yra daug privalumų.
– Taip pat daug paauglių nežino, ko nori ateityje, ką mėgsta, o jei pabando savanoriauti...
– Taip, verta. Gal svajoja apie kažkokią profesiją, tad gali ją pirmiau pasibandyti. Pavyzdžiui, bankai leidžia savanoriauti trumpai, kad ir vieną savaitę, o tai jau paaugliui gali padėti suprasti, ar jam patinka ši veikla, o gal nemėgsta skaičiuoti. Išbandęs meno sritį, gal supras, kad trūksta idėjų, o štai pabandęs darbą su kompiuteriu – supras, kad tai kaip tik jam. Tai leis sutaupyti laiko, surandant sau tinkamą kryptį. Taip galima patyrinėti daug įvairių kelių, ne tik vieną, kol suras savo kelią.
– Stipri tavo patirtis, reikėtų ją perduoti paaugliams. Ačiū už interviu.
