Šiandien reklama yra kitokia – tai daiktų, kelionių ar kitokių paslaugų reklamavimas pasinaudojant garsių žmonių įrašais socialiniuose tinkluose. Šie žmonės kuria įrašus (įtraukdami ir savo namų, kelionės aplinkas bei draugus), paminėdami, kokius daiktus nusiperka, naudoja, kokios paslaugos kokiose vietose jiems patiko ir pan. Tai – irgi reklama. Dabar jau ji turi būti pažymėta grotažyme #reklama. Kai reklama suasmeninta (pateikiama kaip asmeninė patirtis), ji ir kitiems atrodo patrauklesnė. Matydami garsaus žmogaus namus, jo aplinką, nejučia norime prie jos priartėti, taigi mums atrodo, kad galbūt – jeigu naudosime tą patį veido kremą, nusipirksime tokią pačią sofą arba nukeliausime į tą pačią vietą – tapsime labai panašūs į tą garsų žmogų arba pasijusime laimingesni, sėkmingesni. Todėl sekame garsenybes socialiniuose tinkluose, nesąmoningai kaupiame su jų gyvenimais susijusią informaciją, šią sukauptą informaciją panaudojame skirtingai, tačiau vis tiek panaudojame – apie tai pasikalbame su draugais, naršome internete, ieškodami informacijos apie konkrečius reklamuotus daiktus ar paslaugas, kartais kažką iš reklamuotų daiktų ar paslaugų įsigyjame patys. Klausimas: ar garsūs žmonės ir reklama mums iš tikrųjų padeda atsirinkti geriausius, reikalingiausius daiktus ir paslaugas, ir kodėl?

Aptarkite: kas yra reklama, kaip ji šiandien kinta. O kaip galvojate, kokia reklama bus ateityje? Ar jos tebereikės?

Nijolė: – Dabartinėje kultūroje reklama (daiktų, paslaugų) yra neatsiejama nuo nuomonės formuotojų – konkrečių žmonių socialiniuose tinkluose. Lietuvoje populiarūs šie nuomonės formuotojai: Agnė Jagelavičiūtė, Karolina Meschino ir kt. Jie reklamuoja ne tik tam tikrus daiktus ar paslaugas bei iš to užsidirba, bet taip pat populiarina ir save, savo mintis, gyvenimo būdą, stilių, pažiūras. Kaip galvoji, ar šita reklama paveikia žmones pirkti įvairius daiktus?
Laura: – Yra dvi pusės – teigiama ir neigiama, neįmanoma būtų apžvelgti be minusų. Nuomonės formuotojai dirba su įvairiomis firmomis, pavyzdžiui, kosmetikos, tačiau jie nežino – tai gera ar bloga prekė. Firma sumoka nuomonės formuotojui už prekės reklamą, atlygis yra tikrai nemažas – jis priklauso nuo to, kiek sekėjų turi nuomonės formuotojas. Pavyzdžiui, jei turi 200-300 tūkstančių sekėjų – sumoka tikrai daug, o jei 1 milijonas sekėjų – atlygis dar didesnis. Visiems mokama skirtingai, atlyginimas nėra vienodas. Taip pat atlygio procentas skaičiuojamas ir nuo to, kiek prekių buvo įsigyta, kokį pelną gavo firma. Galiausiai, viskas priklauso nuo abiejų pusių susitarimo. Tačiau daug klausimų kelia, ar tikrai tai yra naudinga pačiam nuomonės formuotojui. Jie visiems reklamuoja, rekomenduoja tam tikras prekes, jas dovanoja mamai, giminaičiams, tačiau patys jų nenaudoja ir nepatikrina. Tad ar tikrai prekė kokybiška, jei ją reklamuoja už atlygį? Kai kurie nuomonės formuotojai, prieš sutikdami reklamuoti prekę, pirmiausiai ją patikrina. Bet dažniausiai visgi atlygis nugali ir prekė lieka nepatikrinta.
– Dirbant nuomonės formuotoju geriausia patiems patikrinti prekes, prieš reklamuojant, o ne išsisukti nuo atsakomybės.
– Taip, bet pavyzdžiui, drabužių reklama turi daugiau teigiamų aspektų. Žmonės gali atrasti sau tinkamą stilių ir įsigyti drabužių. Tokia reklama turi daugiau pliusų nei kosmetikos reklama. Pavyzdžiui, gal kosmetiką reklamuoja nuomonės formuotojas, kuris turėjo botulino injekcijas į veido odą ir dabar jo oda švyti. Tad neaišku – kiek reklama yra tikra, ar nėra naudojamas kameros filtras.
– Viskas pateikiama labai gražiai.
– Dabar jau sunku pasitikėti technologijomis, pavyzdžiui, liekninančioji arbata arba tabletės iš tiesų yra labai pavojinga sveikatai. Buvo atlikti tyrimai, kad šios priemonės iš tiesų 100 procentų padėti sulieknėti negali. Gal jei tu pats sportuoji ir geri arbatą – susidaro įvaizdis, jog ji padėjo.
– Tik arbatos neužtenka tam.
– Taip. Reikia atsargiai vertinti. Pavyzdžiui, kalbant apie plaukų kirpimą, manikiūrą – būna tokių firmų, kurios nekelia pasitikėjimo. Tačiau nuomonės formuotojai sukuria pasitikėjimą ta firma – jei ji gali sumokėti nuomonės formuotojui, vadinasi gauna daug pelno, o tai reiškia, jog daug žmonių naudojasi tos firmos paslaugomis. Taip pat, jei matai kažkokio darbo rezultatus – gerai, bet, pavyzdžiui, kaip pamatyti kosmetikos rezultatą? Todėl reikia atsargiai rinktis, kuriais nuomonės formuotojais pasitikėti. Būna gerų ir blogų nuomonės formuotojų – viską parodo jų elgesys. Vieni keikiasi, elgiasi nemandagiai. Būna – žmonės žino, kad blogas nuomonės formuotojas, bet vis tiek seka jį, nes patinka, įdomu, negatyvas irgi traukia.. Žmonės patys renkasi, ką sekti. Nuomonės formuotojai užsidirba labai gerai.
– Kaip manai, ar kurčiųjų bendruomenėje (socialiniuose tinkluose ji telkiasi, pavyzdžiui, grupėje LGK Lietuvių gestų kalba) yra ryškesnių nuomonės formuotojų? Ar tokių žmonių kurčiųjų bendruomenei išvis reikia? Kodėl?
– Atrodo, kad Lietuvoje kurčiųjų nuomonės formuotojų nėra. Gal todėl, kad žmonės bijo arba neturi savo nuomonės. Vienas iš dviejų – drąsos trūksta, o gal nenori būti kitų išpeiktas dėl savo nuomonės, todėl geriau renkasi patylėti. Arba žmonės per daug galvoja, ką kiti apie juos pagalvos. Jie įsivaizduoja, jog įkėlę filmuką bus neigiamai priimti, iš jų pasijuoks, todėl renkasi geriau to nedaryti. Kiti laikosi pozicijos, jog jiems neįdomu, ką kiti pagalvos apie juos, todėl eina savo keliu. Viskas priklauso nuo pasitikėjimo savimi, be to trūksta informacijos gavimo, todėl Lietuvoje yra mažai nuomonės formuotojų. Bet noriu paploti vienai kurčiajai, vardas-gestas Ieva, Ieva (PA). Ji turi savo mažą verslą – kuria plaukų lankelius ir juos pardavinėja. Ji – geras pavyzdys, daug stengiasi, deda filmukus. Kiti galėtų panašiu formatu taip pat kažką kurti, įkurti savo verslą, bet vietoj to užsisako prekes iš girdinčiųjų, juos palaiko. Tačiau ar tikrai lengva būti tokioje veikloje? Daug nematomų niuansų – kiti gali nepalaikyti, tempti žemyn, todėl reikia tuo stipriai tikėti, visgi turėti savo verslą nėra lengva. Taigi ryškių nuomonės formuotojų Lietuvoje nėra.
– Sutinku su tavimi. Jeigu nuomonės formuotojo politinės, socialinės ar asmeninės pažiūros (mintys tam tikrais klausimais) labai radikalios, aštrios, jos galimai paveikia ir jį stebinčią auditoriją. Kaip manai, ar nuomonės formuotojas turėtų prisiimti atsakomybę už savo skleidžiamą nuomonę, ir kodėl?
– Jeigu aš pats noriu savo nuomonę labai aštriai pateikti, reikia pirmiausiai įsivaizduoti save auditorijos vietoje. Jei aš, Laura, gaučiau šią informaciją, kaip aš jausčiausi – nemaloniai, ar visai nieko? Net jeigu norisi tikrai bjaurius žodžius pasakyti, „sušaudyti“ kitą žmogų, vis tiek reikia pagalvoti, o jeigu jo vietoje būčiau aš (Laura), juk aš įsižeisčiau, o to tikrai nesinori. Daug žmonių, pateikdami savo nuomonę aštriai, nepagalvoja, kas būtų jei patys būtų kito žmogaus vietoje. Todėl svaidosi savo nuomone visur. O jei patys sulaukia į save nukreiptų žodžių, tuomet jau labai įsižeidžia. Svarbiausia – pavyzdžiui, jei man nepatinka organizacija, neužtenka pasakyti tik savo nuomonę, svarbu pateikti ir argumentus, nes kitaip problemos nedings. Ką galima pakeisti geriau – išskirstyti į komandas, ar priimti daugiau komandų, o tada bus geriau. Arba pasidalinti savo patirtimi – tai padės efektyviau pasiekti tikslo – pradėti pokyčius organizacijoje.
– Svarbu pasakyti problemas, bet tuo pačiu pasiūlyti ir jų sprendimus.
– Vokietijoje yra naudojamas „Mėsainio“ metodas: vizualiai viršuje yra bandelė, simbolizuojanti teigiamus dalykus, kuriuos reikia pasakyti. Žemiau – kitas sluoksnis, reiškiantis šiek tiek kritikos, o apačioje vėl bandelė – pagyrimai. Pavyzdžiui: „Šventė buvo suorganizuota puikiai, be šventės – būtų buvę nuobodu, tačiau šiek tiek trūko organizuotumo, buvo vėlavimai. Vis dėl to atlikus keletą pakeitimų, viskas būtų buvę puiku.“. Mėsainio sudedamosios dalys: mėsa, sūris, salotos – yra tik smulki kritika, o išorėje iš abiejų pusių – bandelės, kurios gražiai įrėmina viską. Tuomet ir valgyti maloniau. Naudojant „mėsainio“ metodą, lengviau priimti kritiką. Jei tiesiog yra aštriai kritikuojama, lengviausias būdas atsakyti – gintis, išsitraukt gynybos skydą. Kritika tikrai nebus priimta, nors gali būti išsakyta ir tiesa. Tad išsakyti aštriai savo nuomonę – nėra verta, geriau naudoti „mėsainio“ metodą.
– Kas nutinka, jeigu nuomonės formuotojas tam tikromis temomis kalba „ne į temą“ arba skleidžia klaidingą informaciją? Juk jis gali išvengti atsakomybės, sakydamas, kad tai buvo tik asmeninė nuomonė, ir viskas?
– Žmonės – įvairūs, viskas priklauso nuo kiekvieno sąžinės. Aš jaučiuosi nemaloniai, jei netyčia suklystu kažką sakydama, tuomet atsiprašau. Tačiau jei yra skleidžiama neteisinga informacija ir vėliau vengiama atsakomybės – informacija plinta, o ją pakeisti yra sunku. Geriau pripažinti, kad buvo suklysta, tuomet ir lengviau sustabdyti neteisingai pateiktų faktų plitimą. Jei ignoruojamas neteisingas informacijos pateikimas, vėliau būna dar papildomai pridedama naujų faktų, kol rezultatas – visiškai klaidingas. Geriau atsiprašyti, deja dauguma galvoja, kad atsiprašymas – tai pralaimėjimas.
– Taip, geriau pripažinti nuoširdžiai, bet vis tiek pralaimi.
– Ne, pripažinimas – čia stipri vertybė. Jeigu tu atvirai pripažįsti, o iš tavęs šaiposi, kritikuoja, nepriimk to, didžiuokis savimi, tu jau perlipai per save, laimėjai, tau bus lengva eiti į priekį. Jei išsisukinėsi – visas darbo procesas nejudės į priekį. Jei pripažįsti – pasitikėjimas lieka, nepripažinus – pasitikėjimo nebebus. Kitą kartą, net ir pateikus teisingą informaciją – visi nepatikės, nes žinos, kad tas žmogus mėgsta išsisukinėti. Taigi pripažinimas, mano nuomone, yra laimėjimas.
– Grupėje LGK Lietuvių gestų kalba diskutuojama įvairiomis temomis. Kurios temos tau asmeniškai įdomiausios ir kodėl?
– Pastebėjau, kad dažniausiai filmukus kelia lietuviai, gyvenantys užsienyje, o lietuvių, gyvenančių Lietuvoje, filmukų yra labai mažai.
– Turi omeny, kad tie lietuviai, kur gyvena Lietuvoje – kelia mažai filmukų, o emigrantai – daugiau. Taip?
– Taip. Man vis kyla klausimas – kodėl? Gal todėl, kad bijo sulaukti kritikos, tad renkasi geriau patylėti ir nesidalinti informacija. Juk neverta dalintis, jei vėliau bus daug neigiamų replikų. O užsienyje gyvenantys kurtieji žino tai, bet nekreipia dėmesio ir vis tiek kelia filmukus. Lietuvoje yra keli vyrai, vieno iš jų vardą-gestą pamiršau, gėda net, toks su akinukais – jis aktyviai kelia filmukus. Palaikau jį, šaunuolis. Taip pat kitas, toks vyresnio amžiaus, taip pat pamiršau vardą-gestą.
– Nežinau tokio vyresnio amžiaus žmogaus. Nesvarbu tuomet.
– Jo vardas prasideda iš R raidės.
– Lyg ir neseniai... bet nežinau vardo-gesto, mačiau tik filmukus, bet vardo-gesto nepastebėjau.
– Taip, neseniai buvo įkėlęs į LGK grupę. Naudingą informaciją pateikė. Ir anksčiau keldavo filmukus, o kai neseniai įkėlė – atsiminiau jį, tikrai įdomu. Žinau, kad daug kurčiųjų tikrai turi, ką papasakoti, bet nekelia filmukų – nenori apkalbų, tad geriau nereikia. Prisimenu, kad kai kurie žmonės man gyvai papasakojo labai įdomių istorijų apie sovietų sąjungą ir kt., bet viešai apie tai nepasakoja. Tik tas vienas vyresnio amžiaus vyras kelia ir kelia filmukus, tikrai labai įdomu, verčia daug ką prisiminti.
– Kurios temos LGK grupėje tau įdomiausios? Apie praeitį?
– Istorijos. Pavyzdžiui, vienas žmogus vardas-gestas vis dėdavo įvairias istorijas, buvo labai įdomu pažiūrėti. Taip pat žinau, kad kurtieji žino daug istorijų apie gyvenimą, ypatingai apie sportą Sovietų Sąjungoje. Šitas istorijas man asmeniškai pasakojo, tačiau viešai neįkelia. Būtų naudinga tokias istorijas kaupti ir saugoti, kad ateity būtų galima peržiūrėti ir atsiminti. Tai didelė socialinių tinklų nauda – kelti ir kaupti informaciją gestų kalba. Vokietijoje jau dirbama ties tuo – jei kažkas įkelia filmukus su įdomiomis istorijomis – jie yra surenkami ir saugomi archyve, kad ateity nepradingtų ši informacija. Lietuvos kurčiųjų istorijos yra surinkta labai mažai, taip ir lieka ji neišsakyta, neišpasakota, miršta kartu su žmonėmis. Geriau viešinti visas istorijas, kokios jos bebūtų. Daug senjorų, žinančių įdomių istorijų, jau greit nebeliks ir istorija dings. LGK grupėje reikia kelti filmukus ne tik apie problemas, bet ir atsiminus, papasakoti ką nors įdomaus.
– O kokiomis temomis kurtieji per mažai diskutuoja viešai? Ar tik apie istoriją? Kodėl?
– Mano požiūriu, pirmiausiai kurtiesiems trūksta informacijos. Visi tik pritaria viskam, kas keliama, kitų komentarams, patys neturi kritinio mąstymo. Jei kitas įkelia kitokios nuomonės filmuką – visi skuba ir jam pritarti. O tai kur tuomet teisingai pateikta informacija? Jei kažkas nesutinka su pateikta nuomone – tuomet paprasčiausiai išpeikia be jokių argumentų. Visiems reikia išmokti, kaip argumentuoti savo nuomonę, o lietuviai tik šaiposi, kritikuoja ir tiek. Kokia to nauda? Tuo ir baigiasi diskusijos. Jei žinau, kad mane išpeiks – geriau susilaikysiu ir nesakysiu savo nuomonės. Kartais pakanka vieno negatyvaus komentaro tarp kitų ir jau viskas sugadinta. Kurtieji nemoka plačiau pažiūrėti į viską, o tuo pačiu ir bijo. Nereikia bijoti, reikia argumentuotai išsakyti savo nuomonę, kodėl su kito nuomone nesutinku. Tai paskatins ir tolimesnę diskusiją. Būna, kad išsakau argumentuotai savo nuomonę, o man atšauna: „ko čia kišiesi? Sėdėk sau ramiai“.
– Panašu, kad nori palaikyti ramybę. Bet juk reikia visus žadinti, tegul aktyviai diskutuoja.
– Tai va. Bet aš turiu Lietuvos pilietybės pasą, nors gyvenu Vokietijoje. Todėl turiu pilną teisę išsakyti savo nuomonę. Jei pasikeisčiau savo pilietybę į vokietės, tada gal taip – neturiu, ką pridurti, bet dabar... Esu vis dar Lietuvos kurčiųjų draugijos narė, moku metinį mokestį, o man sako: „Eik iš čia. Nesikišk“. Panašu, kad jei atsiranda vienas kitaip galvojantis asmuo – juoda avis tarp baltų, tai visi nori ją išvaryti.
– Šiandien tu apsirengusi juodai kaip juoda avis. Trukdai mano baltų avių būriui, geriau nereikia. Juokauju, aišku. O ką galvoji apie viešumą apskritai – viešus įrašus socialiniuose tinkluose, visas žmonių reakcijas į juos – tas tavo asmeninis viešumas tau kažkiek naudingas ar, galbūt, kartais ir trukdo? Kodėl?
– Aš visada keliu filmukus į Instagram tarptautine, ne lietuvių, gestų kalba, nes mano auditorija – vokiečiai, lietuviai ir kiti užsieniečiai. Tad tarptautine gestų kalba patogiau kalbėti nei keliomis skirtingomis gestų kalbomis. Tačiau anksčiau keldama filmukus, jaučiausi beprasmiškai. Tuo metu dar dirbau ir socialinių tinklų srity, tad pajutau, kad man visko jau per daug. Tad mano asmeninė socialinių tinklų veikla sumažėjo. Jei nebūčiau turėjusi darbo, ko gero, būčiau likusi ir toliau aktyvi savo asmeniniame tinkle. Tačiau pernai, nuvykusi į Reims mieste vykusį kurčiųjų festivalį, sulaukiau daug jaunų žmonių padėkų, palaikymo už suteiktą informaciją jiems prieinamu būdu – gestų kalba, nes skaityti jie nemėgsta. Jie taip pat manęs paprašė ir toliau tęsti veiklą socialiniame tinkle. Man svarbu kelti tik patikrintą ir patikimą informaciją, o ne surastą kažkur internete ne į temą. Reikia visada pasitikrinti rastą informaciją, pažiūrėti, koks jos šaltinis. Taip pat svarbu, kad tai būtų sritis, kurią išmanai, o ne, pavyzdžiui, kokia chemija, kurios nesupranti, o pasakoji lyg būtum ekspertas. Tad svarbiausia rinktis temas, kurios yra tavo stiprioji pusė. Tai ypač svarbu tuomet, jei kažkas nesutinka su mano nuomone – aš jau turiu pasiruošusi savo argumentų atsakymui. Reikia gerai rinktis temas, kuriose jautiesi stiprus, kad vėliau nebūtų pasimetimo ir galėtų vykti diskusija. Be to, svarbu pasiruošti ir psichologiškai – užsiauginti storą odą. Galima sulaukti įvairių komentarų, priklausomai nuo komentuojančių žmonių išsilavinimo. Tarkim, pristačiau temą apie moterų ir vyrų lygybę, ir kitų valstybių kurtieji labai mane išplūdo už pasakytas mintis. Kai kurių šalių kultūra ir auklėjimas prieštarauja moterų ir vyrų lygybei, moterys turi būti žemiau vyrų, tad man reikėjo būti gerai pasiruošus tokiems atsakymams.
– Taip, skirtingos kultūros.
– Visada reikia atsakyti ir paaiškinti kantriai, neatsakyti tuo pačiu – keiksmais ir pan. Tiesiog išklausyti ramiai ir paaiškinti. Tuomet komentuojantys dažnai nutyla ir nebesivelia į konfliktą. Anksčiau daug laiko atimdavo tokie pasiruošimai, dabar jau mažiau – jei spėju su savo darbais, stengiuosi kartą per savaitę įkelti filmuką, atsakyti į sekėjų klausimus. Aišku, negaliu visiems skirti laiko. Tad reikia gerai pagalvoti, ar man tinka ta tema, jai pasiruošti. Jei nuolat kelčiau bet kokį turinį, vėliau būtų daug neteisingos informacijos.
– Dabar dažnai priimant žmogų į konkrečią darbo vietą peržiūrimi ir jo vieši įrašai socialiniuose tinkluose. Ką apie tai manai? Kokie įrašai tokiu atveju žmogui bus naudingi, o kurie – ne? Ar reikia atsargiai kelti turinį?
– Priklauso nuo to, koks darbas. Jei žmogaus pomėgis, atspindintis jo identitetą, yra viešinti savo nuogas nuotraukas – tai jo reikalas. Negalima už tai jo teisti – jis didžiuojasi, rodydamas savo kūną. Tačiau jei ateity jis nori dirbti darbe, kur šitokia veikla netinkama...
– Pavyzdžiui, mokykloje...
– Taip, todėl ir reikia gerai pagalvoti, ar tikrai ateity nesinorės dirbti mokykloje – tokia veikla būtų visai nederama. Jei kitam darbe – gali ir nebūti problemų, tačiau, jei norėsis dirbti mokytoju – reikia pagalvoti prieš tai. Kitas dalykas – jei dirbi drabužių modeliu socialiniuose tinkluose. Tuomet viskas priklauso nuo komunikacijos. Jei komunikacija – nemaloni, šiukšti, neišklausoma kito nuomonės, tuomet gali būti sunku susirast darbą. Tuo tarpu jei komunikacija – tinkama, toks žmogus galėtų įsidarbinti laidų ar pramoginio renginio vedėjo pozicijoje. Tačiau kurčiųjų bendruomenėje visgi susirasti darbą būtų neįmanoma. Nekalbu apie girdinčius, bet, pavyzdžiui, aš pati turiu nemažai sekėjų, esu matoma, tačiau, kokia iš to nauda? Nors man buvo naudinga – gavau darbo pasiūlymą dėl savo veiklos socialiniuose tinkluose. Jei būčiau kėlusi visokias nesąmones, netinkamą turinį – nebūčiau gavusi darbo, bet mano turinys buvo tinkamas darbdaviams. Todėl svarbu į socialinius tinklus įrašus kelti ir informaciją pateikti atsargiai. Tokiu atveju tai bus naudinga, ieškant darbo. Tačiau Lietuvoje ši praktika nelabai veikia, Vokietijoje tai labiau populiaru.
– Manau, kad dėl to, jog Lietuva – maža ir darbdaviai, prieš priimant į darbą, viską žino apie darbuotoją. Tačiau įrašų kėlimas į socialinius tinklus gali praversti tam, kad darbdavys, pamatęs įrašą, atsimintų galimą kandidatą į poziciją.
-Taip pat priklauso nuo kurčiųjų darbo vietos. Jei tai yra pozicija, kur bus kovojama už žmogaus teises, o asmuo – viešas, tad Vokietijoje per socialinius tinklus ir pažįstamus yra lengviau gauti darbą. Lietuvoje kurtieji dažniausiai dirba paprastus darbus, nereikalaujančius kvalifikacijos, o tokiu atveju jiems pasiekti karjeros aukštumų bus sunku. Čia labiau ne dėl pačios Lietuvos, o dėl kurčiųjų bendruomenės. Lietuvoje kurtieji nėra aktyvūs, pavyzdžiui, neįkuria savo verslo, neatidaro kavinės ir pan. Patys sau nubrėžia ribas, sakydami, jog tai neįmanoma. Sprendžia iš anksto, net nepabandę. Geriau jau pabandytų pasiekti savo tikslų, pakovotų dėl svajonių darbo – tuomet tikrai bus sėkminga ateitis.
– Tiesą sakai. Dabar paskutinis klausimas, nors iš dalies jau atsakei, bet pasikartokim – ką patartum jaunimui – kaip jie turėtų naudotis viešumu, ką verta apie save skelbti, o ko ne, ir kodėl?
– Jei jauni žmonės labai domisi kažkokia tema, tegul kelia apie tai įrašus – nustebins kitus tikrai. Kartais atrodo, kad tema bus neįdomi kitiems, tačiau tai klaidingas įsitikinimas. Jei tai yra sritis, kuria labai domimasi, tikrai ši informacija pravers kitiems ir jie bus dėkingi už tai. Pavyzdžiui, nors aš pati nesidomiu fizikos ir chemijos temomis, tačiau vienas kurčiasis kėlė įrašus apie tai ir man buvo labai įdomu išgirsti informaciją, pateikta sklandžia gestų kalba. Mokykloje mus mokė „laužyta“ gestų kalba, todėl būdavo sunku įsisavinti informaciją, tačiau jei kurčiasis pasakoja aiškiai, įdomiai – iškart viską suprasti lengviau, norisi žiūrėti. Aš labai skatinu kurčiuosius dalintis pasakojimais savo mėgstama tema. Nereikia kelti įrašus vien apie problemas ir jų ieškoti, nors tokios temos sulaukia daugiau dėmesio ir sekėjų. Reikėtų pasistengti nors mažais žingsneliais į priekį eiti. Pavyzdžiui, puikus pavyzdys – vienas prancūzas Leny, vardas-gestas Leny. Jis kelia įrašus, kur pasakoja apie astronomiją, kosmosą. Jis jaunas, jam tik 16 metų, aš jį labai palaikau už tokią iniciatyvą – jis pasakoja apie Marsą, mėnulį ir t.t. Dažnai jauni žmonės, net ir turėdami, kuo dalintis, bijo, kad iš jų pasijuoks. Nereikia to bijoti – jei turi gebėjimų, nebijok jų parodyti. Tinkamai pasirinkus, kokia informacija dalintis, rezultatas bus puikus. Pavyzdžiui, vokiečiai kviečia į paskaitas, konferencijas Leny, kuris nors ir jaunas, bet puikiai save pristatęs.
– Taip, reikia skatinti ir Lietuvos jaunimą panašiai elgtis, kad pradėtų taip savo veiklą.
– Jei kažkas mėgsta siūti drabužius, tikrai drąsiai galima kelti tai į socialinius tinklus ir viešinti savo veiklą. Nereikia bijoti ir stabdyti savo tikslų dėl kitų nuomonės. Viešumas gali labai praversti, kaip man pasisekė gauti darbą viešumo dėka. Rugpjūčio mėnesį jau bus du metai kaip dirbu. Taip galima pasiekti savo svajonių.
– Ačiū už įdomius atsakymus ir mintis. Tikiu, kad jauni žmonės, peržiūrėję šį interviu, kažką naujo apie save sužinos, o gal pradės kelti įrašus į socialinius tinklus.
– Aš taip pat to tikiuosi. Jei jauni žmonės turės man klausimų – tegul nebijo klausti, mielai atsakysiu. Klausimus geriau užduoti ne per Messenger, o Instagram programėlę.
– O koks tavo Instagram pavadinimas?
– @llevita
– Gerai, ačiū.

Kuri šio interviu mintis jums patiko labiausiai? Atpasakokite ją ir pasakykite, kodėl ji patiko (buvo kitokia nei dažnai kartojamos kitos, nauja / negirdėta, netikėta, gili)? Kaip supratote palinkėjimą jaunimui? Ar šis palinkėjimas naudingas?

Ar mums reikalingi daiktai? Ar jie atneša laimę, patogumą, ramybę? O gal atvirkščiai – kelia rūpestį ir stresą? Ne daiktai neša laimę, o žmogaus išgyvenimai leidžia jaustis laimingiems ar nelaimingiems. Daiktai gali teikti komfortą ir patogumą. Vienus daiktus naudojame funkcionaliai, pagal paskirtį, o kiti sukuria jaukumą, prisiminimus, ramina. Prieš kažką perkant ar dovanojant kitam, verta pagalvoti, ar realiai buityje tokių daiktų jums ar kitam žmogui stinga? O gal geriau ne daiktas, o draugystė, daugiau juoko, atsipalaidavimo, įspūdžių?

Kaip elgtis, jei pastebime, kad daiktai mums trukdo? Kaip mažinti kaupimo polinkį? Tikrai rimta ir plati tema – vartotojiškumas. Galvodami apie perdėtą daiktų gamybą ir pardavimus, dėl to ir didėjančius šiukšlynus, galime susimąstyti, ką asmeniškai galime keisti, ko galėtume atsisakyti. Nepanaudojus daikto bent metus, verta pagalvoti, ar jo reikia išvis, ar jis netrukdo ir neužima jūsų namuose reikalingos vietos. Jei perkate naują daiktą, verta pamąstyti, kaip galite pasielgti su senuoju daiktu. Ar galite senus, nebenaudojamus daiktus, drabužius perparduoti, atiduoti kitiems? Reguliariai peržiūrėkite savo namų aplinką, spintas – ką tikrai galite atlaisvinti ir atiduoti, perparduoti. Puiku, jei galite pirkti apgalvoję, ko tikrai jums trūksta, o ne vadovaudamiesi emocijomis. Apsipirkinėjimas siekiant pakelti sau nuotaiką – irgi kraštutinumas, norint užmiršti liūdnas ar sunkias emocijas, sunkumus santykiuose.

Daiktų kaupimo sindromo atveju žmogus tampa nekritiškas savo iracionaliam elgesiui, neorganizuotas, pavyzdžiui, kaupia viską iš eilės, net šiukšles (pakuotes, sulūžusių daiktų detales, įvairius senus suplyšusius drabužius ir pan.), t. y. nemoka atsirinkti, kas vertinga, o kas ne, neišmeta nereikalingų daiktų. Kaupiko namuose gali būti net ir nesaugu dėl higienos stokos, netvarkingai sandėliuojamų daiktų, kurie gali užvirsti ant savininko ir jį sužeisti. Turintis sutrikimą žmogus gali kaupti viską, ką mato ir nuolat parsineša į namus (maisto likučius, laikraščius), neorganizuotai juos sandėliuoti namuose, negali įvertinti daikto reikšmingumo ar naudos.

Kolekcionavimas – kitoks kaupimas, tai labai organizuota, tikslinga veikla, kurią kolekcininkas planuoja, savo kolekciją sistemina. Kolekcionuojantis žmogus paprastai geba palaikyti tvarką, organizuotumą ir nuoseklumą rinkdamas tam tikrus daiktus.

Šaltinis: Gertrūda Stripeikytė, Psichologai apie daiktų kaupimą: jis gali tapti pavojingas gyvybei, LRT.lt 2018 10 23, Nuoroda čia

• Peržiūrėję tekstą, pabandykite laisvai reflektuoti mintis, kurios kyla. Kaip manote, kodėl būtent šios mintys jums dabar ateina į galvą?
• Jei galvojate apie daiktus, kuriuos turite jūs, save apibūdintumėte kaip daiktų kaupiką / kaupikę ar kolekcininką / kolekcininkę? O gal šie abu apibūdinimai jums netinka, nes turite tik būtiniausius daiktus? Pasidalinkite savo mintimis.
• O ką manote apie prabangos daiktus (brangius aksesuarus, automobilius ir pan.)? Kodėl žmonės neretai taip mėgsta jais puikuotis / arba gyvenimo tikslu tampa noras šiuos daiktus įsigyti?

Japonai neretai lyderiauja tvarkymosi, rūšiavimo bei minimalistinio gyvenimo srityse. Kodėl taip yra? Paprastai japonai gyvena gana nedidelės erdvės būstuose, kurių neperpildo nereikalingais daiktais. Minimalizmas jiems įprastas nuo vaikystės. Japonė mergina (prisistatanti pseudonimu Heal Your Life) pasakoja apie savo pasirinktą gyvenimo būdą. Ji turi mažiau nei 90 daiktų, tik būtiniausius. Visi telpa į vieną kuprinę, todėl ji neturi jokių problemų keisdama gyvenamąją vietą ar keliaudama. Toks gyvenimo būdas reikalauja disciplinos ir nuolatinio prisitaikymo prie naujos aplinkos bei savo kasdienių įgūdžių keitimo.

Žiūrėdami vaizdo įrašą atkreipkite dėmesį, kaip atrodo namai, kuriuose ji gyvena / apsistoja (kiek juose daiktų, kokie tie daiktai, kam jie naudojami). Kaip ji elgiasi su savo daiktais (kaip juos susideda, rūšiuoja, tvarko)? Ar jauku į tai žiūrėti iš šalies ir kodėl? (Ir peržiūrimas vaizdo įrašas, kuriame apie save pasakoja ši mergina.)

Profilis "Heal Your Living yra nebeaktyvus, tačiau galite surasti kitus panašius video įrašus YouTube platformoje, paieškoje įvedę raktažodžius: #extrememinimalism #everythingiown #skillshare

Aptarkite.

Kokių minčių sukelia įrašai, kuriuose matome žmones, pasirinkusius minimalistinį gyvenimo būdą (kuo mažiau daiktų, viskas naudojama ilgai ir turint konkretų tikslą)?

Kaip manote, ar šie žmonės laimingi? Kodėl?

Kaip manote, ar švari, daiktais neužversta erdvė gerina žmogaus vidinę būklę? Kodėl?

Kaip manote, ar minimalistinį gyvenimo būdą pasirinkę žmonės sutaupo pinigų? Kodėl?

Jei po šių vaizdo įrašų formuluotumėte patarimą sau, koks tai būtų patarimas.