Vytautas: - Noriu papasakoti apie vieną įdomią vietą Balyje, kurią aplankiau, anksčiau keliaudamas kartu su šeima. Mes pasirinkome Balį būtent dėl to, kad ten yra įžymus kurčiųjų kaimas, vardas-gestas Kolokai Bengkala (PA). Šis kaimas yra Balio šiaurėje. Piečiau Balyje yra įžymios turistinės vietos, Ubud miestelis, o šiaurėje gyvena kurtieji. Šito kaimo gyventojai – ne tik kurtieji, viso yra apie 3000 gyventojų, iš jų 200 kurčiųjų, kurie bendrauja tik gestų kalba. Apie 1000 girdinčių gyventojų taip pat moka gestų kalbą. Kaime yra kurčiųjų mokykla. Mūsų šeimai buvo labai smalsu, kaip gi atrodo šis kaimas, tad nuvykome ten. Tam tikslui užsisakėme kurčiąjį gidą, kuris mus nuvežė. Automobilyje kartu su mumis važiavo dar dvi prancūzės. Kaimas buvo netoli apie 40-50 kilometrų, tačiau vingiuotu keliu važiavome apie 2 valandas. Kelias buvo tikrai ilgas ir vingiuotas. Kaimas buvo paprastas, prie įvažiavimo buvo iškaba „Kurčiųjų kaimas“. Atsisveikinę su gidu, išėjome pasivaikščioti ir aplankyti kurčiųjų šeimų. Mus pasitiko nemažai kurčiųjų, bendraujančių gestų kalba. Ne visi mokėjo tarptautinę gestų kalba – tik keletas, o dauguma bendravo Balio gestų kalba. Tarptautinę gestų kalbą kai kurie išmoko iš turistų, kurie atvykdavo į šį kaimą. Ne visi, bet kai kurie kurtieji tikrai stengėsi bendrauti tarptautine gestų kalba. Žmonės buvo labai nuoširdūs ir paprasti, laimingi, daug šypsojosi, nors gyvena sunkiai. Buvau nustebintas jų nuoširdžiu dėmesiu ir pokalbiais. Paklausinėjome, kaip gi jie gyvena, ką veikia, kur dirba. Jie papasakojo, kad gyvena sunkiai, tačiau džiaugiasi tuo, ką turi – namus, stogą virš galvos, darbą. Daugiausiai atlieka ūkio darbus: medžius pjauna, sodina ir augina daržoves. Aukštesnės kvalifikacijos darbų nedirba, nes kaimas yra labai atokus ir jie negali nuvykti į kitas vietas dirbti. Nepaisant to, kaimas turi savo mokyklą. Deja mums nepavyko ten apsilankyti dėl mokinių atostogų, nors ir planavome. Norėjome pamatyti mokymo metodus, komunikacijos būdus. Tačiau kiek pavyko sužinoti iš kurčiųjų – mokykloje visos pamokos vyksta gestų kalba, nors mokiniai – tiek kurtieji, tiek girdintys. Buvau tuo labai nustebintas, kad mokykloje, kaip ir viso kaimo kaimynystėje, bendraujama gestų kalba. Kodėl čia sėdžiu ir pasakoju su šita skrybėle ant galvos? Tai – mano prisiminimas iš buvusios labai įdomios ir ilgos 6 mėnesių kelionės kartu su šeima. Keliavome po Aziją, Australiją, iš kur šita skrybėlė originaliai ir yra. Gal ji ir keista, bet tai mano simbolis. Dar prisimenu, kad žiūrėdamas, kaip kurtieji bendrauja gestų kalba, galvojau apie girdinčių kaimus, kur yra stiprios bendruomenės, visi apkalba vieni kitus. Taip čia ir kurtieji. Pradėjau įsivaizduoti, o jeigu būtų visi kurtieji – kurčiųjų miestai, kaip tai atrodytų? Gal ir gerai būtų, visi bendrautų gestų kalba ir matytų, ką kiti kalbasi. O gal atvirkščiai – daugiau tylėtų, nebendrautų viešai asmeniškomis temomis, tik paprastomis. O gilesnius dalykus aptarinėtų paslapčiomis. Jaučiu, kad viskas būtų paprasčiau – nueini į parduotuvę, kavinę, ten gestų kalba pasakai, ko reikia, gatvėje sveikiniesi su visais gestų kalba, matai, ką kiti kalbasi. Būtų tikrai įdomu. Tačiau ar galėčiau taip gyventi – nežinia. Būtų įdomu pabandyti savaitę, dvi, mėnesį. Kurčiųjų kaime mes pabuvome apie 2-3 valandas, tuo metu 3 mėnesiams buvo atvažiavusi viena japonė, kurios tikslas – mokytis ir tyrinėti gestų kalbą, kultūrą, vietinių gyvenimą. Tai mane nustebino – vadinas tikrai įdomu pajausti, ką reiškia gyventi tokioje bendruomenėje. Keliaudamas po Aziją – Tailandą, Singapūrą, Balį, Australiją, daugiausiai kurčiųjų sutikau Balyje. O šita skrybėlė – mano visos kelionės prisiminimas iš Australijos.