A dalis

Su kokiomis kitomis sąvokomis lietuvių kalboje dažniausiai vartojama sąvoka „gimtoji“? Pagalvokite ir trumpai padiskutavę pereikite prie kito LGK teksto.

Dažniausiai su žodžiu „gimtoji“ yra vartojami šie junginiai: gimtoji kalba, gimtoji žemė, gimtoji nuodėmė – visus šiuos junginius ir jų prasmę greičiausiai jau esate aptarę per kalbos, istorijos ir tikybos ar etikos pamokas. Tiesa, vos dar vienas neprasprūdo – gimtoji/gimimo diena, vartojama „gimtadienio“ forma! 

O dabar dar vienas klausimas jums – kaip jūs suprantate junginio „gimtoji kalba“ prasmę? Visi suprantame, kad nei vienas gimęs nemoka kalbėti. Imkime situaciją – gimsta kurčias vaikas Lietuvoje, jo girdintieji tėvai kartu su juo išvyksta gyventi į užsienio šalį. Ten dėl įvairių priežasčių tas vaikas yra įvaikinamas vietinių užsieniečių. Jis išmoksta tos šalies gestų ir rašytinę kalbą, kiek ūgtelėjus jį susiranda seneliai lietuviai ir parsigabena atgal į Lietuvą, kur jis tęsia mokslus kurčiųjų mokykloje. Ši situacija netikra, išgalvota kaip uždavinys jums apmąstyti – kurią kalbą galima vadinti gimtąja ir kodėl? 

Po aptarimo toliau žiūrėkite pasakojimą apie gimtosios kalbos sampratą gestų kalbos atžvilgiu.

1
2

Su kokiomis kitomis sąvokomis lietuvių kalboje dažniausiai vartojama sąvoka „gimtoji“? Pagalvokite ir trumpai padiskutavę pereikite prie kito LGK teksto.

Dažniausiai su žodžiu „gimtoji“ yra vartojami šie junginiai: gimtoji kalba, gimtoji žemė, gimtoji nuodėmė – visus šiuos junginius ir jų prasmę greičiausiai jau esate aptarę per kalbos, istorijos ir tikybos ar etikos pamokas. Tiesa, vos dar vienas neprasprūdo – gimtoji/gimimo diena, vartojama „gimtadienio“ forma! 

O dabar dar vienas klausimas jums – kaip jūs suprantate junginio „gimtoji kalba“ prasmę? Visi suprantame, kad nei vienas gimęs nemoka kalbėti. Imkime situaciją – gimsta kurčias vaikas Lietuvoje, jo girdintieji tėvai kartu su juo išvyksta gyventi į užsienio šalį. Ten dėl įvairių priežasčių tas vaikas yra įvaikinamas vietinių užsieniečių. Jis išmoksta tos šalies gestų ir rašytinę kalbą, kiek ūgtelėjus jį susiranda seneliai lietuviai ir parsigabena atgal į Lietuvą, kur jis tęsia mokslus kurčiųjų mokykloje. Ši situacija netikra, išgalvota kaip uždavinys jums apmąstyti – kurią kalbą galima vadinti gimtąja ir kodėl? 

Po aptarimo toliau žiūrėkite pasakojimą apie gimtosios kalbos sampratą gestų kalbos atžvilgiu.


B dalis

Kas yra kurčiųjų gimtoji kalba? Norint tiksliai atsakyti į šį klausimą, reikia aptarti keletą svarbių aspektų. Jei kurčiasis gimsta kurčiųjų šeimoje (tam apibūdinti vartojamas angliškas trumpinys DODA – deaf of deaf adults), greičiausiai jis išmoks tėvų kalbą, todėl jo gimtoji kalba bus gestų kalba. Tačiau jei kurčiasis gimsta girdinčiųjų šeimoje (atitinkamai – DOHA – deaf of hearing adults), kur gestų kalba nevartojama, ar galima teigti, kad jo gimtoji kalba bus tėvų šnekamoji kalba? Tikriausiai ne, nes kurčias asmuo natūraliai neišmoks šnekamosios kalbos. Žinoma, gali būti įvairios medicininės intervencijos, surdopedagoginė pagalba ir pan., tačiau net ir tie, kuriems buvo ribojama gestų kalbos aplinka, vėliau ją išmokę dažniausiai renkasi vartoti kasdieniame gyvenime.

Juk pagrindinė kalbos funkcija yra bendravimas, apsikeitimas informacija, pažinimas, minčių ir jausmų raiška. Tad kodėl rinktis sunkesnį būdą, kai yra natūralus ir savaiminis? Dėl savo vizualinės prigimties gestų kalba yra natūraliai ir greitai išmokstama, todėl turėtų būti laikoma kurčiųjų gimtąja kalba. Ji neturi apribojimų ir nėra prastesnė ar skurdesnė už šnekamąsias kalbas.

Gestų kalbos ir jų lingvistika akademiniame pasaulyje yra tiriamos nuo 1965 m., kai Viljamas Stokojė (William Stokoe) pradėjo tirti amerikiečių gestų kalbą ir nustatė, kad tai yra natūrali kalba, turinti visas kalbos savybes, įskaitant gramatines – morfologiją, fonologiją ir sintaksę, kaip ir žodinės šnekamosios kalbos. Tačiau gestų kalba vis dar dažnai klaidingai suprantama tik kaip kurčiųjų bendravimo priemonė, o ne visavertė kalba. 

Tad kodėl svarbu yra laiku išmokti gestų kalbą, ir sukurti aplinką, kurioje kurčiasis galėtų kuo anksčiau natūraliai ją įsisavinti ir lavinti pažintinius įgūdžius? Čia stabtelkime ir susipažinkime su kalbos atėmimo samprata.

C dalis

Kalbant apie kurčiuosius, išryškėja takoskyra – kurtieji kaip asmenys, turintys klausos negalią, ir kurtieji kaip gestų kalbos vartotojai, kurie yra kalbinė ir kultūrinė mažuma. Lietuvių kalboje kartais jau vartojamas terminas „gestakalbiai“. Ar jums teko su juo susidurti? Tai sudurtinis žodis, analogiškas „rusakalbiams“. Anglų kalboje profesiniuose kontekstuose vartojamas terminas „signers“.

Kalbant apie kultūrą, kalbą ir tapatybę, reikia suprasti, kad neužtenka gimti kurčiuoju – kurčiuoju dar reikia tapti. Ką tai reiškia? Pirmiausia, kurčiajam būtina išmokti gestų kalbą kuo anksčiau. Tam jam turi būti užtikrinta teisė į kalbos įgijimą, t. y. jis turi augti tokioje kalbinėje aplinkoje, kuri užtikrintų jo natūralų vystymąsi – atlieptų emocinius, pažintinius, intelektinius ir psichosocialinius poreikius.

Be to, kurčiasis turi turėti galimybę toliau mokytis gestų kalba, pažinti ir įgyti kultūrinį tapatumą: susipažinti su kurčiųjų istorija, kultūra, šventėmis, tradicijomis, bei toliau vystyti savo kalbines galias. Todėl gestų kalba nėra tik bendravimo priemonė, per ją žmogus įgyja tapatybę. Jis tampa kultūriniu ir kalbiniu kurčiuoju, asmeniu, kuris pažįsta savo istoriją, kultūrą, randa šaknis ir suvokia priklausąs bendruomenei, kuri turi vertę, istoriją, patirtį ir būdą skleisti savo prigimtines galias.  Įgydamas kalbą, jis tampa laisvu, turinčiu galios veikti bei tapti pilnaverčiu asmeniu visuomenėje. 

Pasižiūrėkime bendruomenės narių patirtis ir pasvarstymus apie tapatybę per gestų kalbą.