Atėjau į šią mokyklą tik aštuntos klasės viduryje. Buvo sunku, nes gestų nemokėjau, pirštų abėcėlės irgi gerai nemokėjau, tik buvau pramokusi iš savo brolio. Nors mano brolis kurčias ir lankė šią mokyklą jau anksčiau, bet tarp mūsų didelis amžiaus skirtumas ir aš gestų iš jo neišmokau, neturėjau tokios galimybės. Mūsų tėvai girdintys, aš neprigirdinti, todėl nuo vaikystės lankiau girdinčiųjų darželį ir mokyklą, tačiau visai neseniai palūžau. Supratau, kad daug informacijos tiesiog nebesuprantu, ypač sudėtingesnių temų: geografijos, anglų, matematikos, lietuvių, žodžiu, atvirai kalbant, pradėjau nieko nebesuprasti pamokose. Tėvai ir mokytojai tai pastebėjo, brolis tėvams rekomendavo pabandyti mane leisti į kurčiųjų mokyklą. Tėvai lyg ir nelabai norėjo, bet sutarėme bent jau pabandyti. Pradžioje kurčiųjų mokykloje man buvo keista. Ne tai, kad nepatiko, buvo keista, ypač kai pradėjau suprasti gestus ir kas ką sako, kalba. Kurčiųjų bendravimas gana atviras, net įžūlus, jie ir mokytojams laido labai atviras, įžūlias pastabas, kas mane labai nustebino ir ko girdinčiųjų mokykloje nemačiau arba galbūt nepastebėjau. Klausiau brolio, ar tai normalu. Brolis paaiškino kurčiųjų kultūros ypatumus, kokie dalykai labai skiriasi nuo girdinčiųjų kultūros, kodėl kurtieji neklausinėja aplinkinių klausimų ir eina iš karto prie reikalo ir t. t. Džiaugiuosi, kad labiau suartėjau su broliu ir jo šeima, vien jau dėl to jaučiuosi geriau. Anksčiau maniau, kad priklausau tik girdinčiųjų bendruomenei, tačiau dabar jaučiu, kad atsiveria kitos – kurčiųjų bendruomenės – durys ir vis drąsiau noriu ten įžengti.
Atėjau į šią mokyklą tik aštuntos klasės viduryje. Buvo sunku, nes gestų nemokėjau, pirštų abėcėlės irgi gerai nemokėjau, tik buvau pramokusi iš savo brolio. Nors mano brolis kurčias ir lankė šią mokyklą jau anksčiau, bet tarp mūsų didelis amžiaus skirtumas ir aš gestų iš jo neišmokau, neturėjau tokios galimybės. Mūsų tėvai girdintys, aš neprigirdinti, todėl nuo vaikystės lankiau girdinčiųjų darželį ir mokyklą, tačiau visai neseniai palūžau. Supratau, kad daug informacijos tiesiog nebesuprantu, ypač sudėtingesnių temų: geografijos, anglų, matematikos, lietuvių, žodžiu, atvirai kalbant, pradėjau nieko nebesuprasti pamokose. Tėvai ir mokytojai tai pastebėjo, brolis tėvams rekomendavo pabandyti mane leisti į kurčiųjų mokyklą. Tėvai lyg ir nelabai norėjo, bet sutarėme bent jau pabandyti. Pradžioje kurčiųjų mokykloje man buvo keista. Ne tai, kad nepatiko, buvo keista, ypač kai pradėjau suprasti gestus ir kas ką sako, kalba. Kurčiųjų bendravimas gana atviras, net įžūlus, jie ir mokytojams laido labai atviras, įžūlias pastabas, kas mane labai nustebino ir ko girdinčiųjų mokykloje nemačiau arba galbūt nepastebėjau. Klausiau brolio, ar tai normalu. Brolis paaiškino kurčiųjų kultūros ypatumus, kokie dalykai labai skiriasi nuo girdinčiųjų kultūros, kodėl kurtieji neklausinėja aplinkinių klausimų ir eina iš karto prie reikalo ir t. t. Džiaugiuosi, kad labiau suartėjau su broliu ir jo šeima, vien jau dėl to jaučiuosi geriau. Anksčiau maniau, kad priklausau tik girdinčiųjų bendruomenei, tačiau dabar jaučiu, kad atsiveria kitos – kurčiųjų bendruomenės – durys ir vis drąsiau noriu ten įžengti.
Atėjau į šią mokyklą tik aštuntos klasės viduryje. Buvo sunku, nes gestų nemokėjau, pirštų abėcėlės irgi gerai nemokėjau, tik buvau pramokusi iš savo brolio. Nors mano brolis kurčias ir lankė šią mokyklą jau anksčiau, bet tarp mūsų didelis amžiaus skirtumas ir aš gestų iš jo neišmokau, neturėjau tokios galimybės. Mūsų tėvai girdintys, aš neprigirdinti, todėl nuo vaikystės lankiau girdinčiųjų darželį ir mokyklą, tačiau visai neseniai palūžau. Supratau, kad daug informacijos tiesiog nebesuprantu, ypač sudėtingesnių temų: geografijos, anglų, matematikos, lietuvių, žodžiu, atvirai kalbant, pradėjau nieko nebesuprasti pamokose. Tėvai ir mokytojai tai pastebėjo, brolis tėvams rekomendavo pabandyti mane leisti į kurčiųjų mokyklą. Tėvai lyg ir nelabai norėjo, bet sutarėme bent jau pabandyti. Pradžioje kurčiųjų mokykloje man buvo keista. Ne tai, kad nepatiko, buvo keista, ypač kai pradėjau suprasti gestus ir kas ką sako, kalba. Kurčiųjų bendravimas gana atviras, net įžūlus, jie ir mokytojams laido labai atviras, įžūlias pastabas, kas mane labai nustebino ir ko girdinčiųjų mokykloje nemačiau arba galbūt nepastebėjau. Klausiau brolio, ar tai normalu. Brolis paaiškino kurčiųjų kultūros ypatumus, kokie dalykai labai skiriasi nuo girdinčiųjų kultūros, kodėl kurtieji neklausinėja aplinkinių klausimų ir eina iš karto prie reikalo ir t. t. Džiaugiuosi, kad labiau suartėjau su broliu ir jo šeima, vien jau dėl to jaučiuosi geriau. Anksčiau maniau, kad priklausau tik girdinčiųjų bendruomenei, tačiau dabar jaučiu, kad atsiveria kitos – kurčiųjų bendruomenės – durys ir vis drąsiau noriu ten įžengti.
