A dalis

Socialinė veikla

Šįkart nusikelkime į Kauno kurčiųjų bendruomenę ir atskleiskime ankstyvąsias kurčiųjų iniciatyvas burtis, šviesti, stiprinti savo narius. 

Kaune įsteigus klubą-skaityklą (vedėjo etatą) ir gavus leidimą kelis kartus per savaitę naudotis dideliu švietimo skyriaus bibliotekos kabinetu buvo rengiami susirinkimai, organizuojami knygų skaitymai gestų kalba, kino filmų aptarimai, paskaitos ir saviveiklos pasirodymai. To meto uždaviniai buvo šviesti kurčiuosius, juos įdarbinti, apgyvendinti ir organizuoti laisvalaikį. 

Ten pat, Kaune, gavus dramos būrelio vadovo etatą, pradėti kurti saviveiklos būreliai (saviveiklininkai pradžioje spektaklius statydavo ir repetuodavo vakarais, kartais net iki 1 val. nakties), atsirado sąlygos kurtiesiems tarpusavyje bendrauti, save realizuoti, kurti.

Su laiku radosi ir sporto instruktoriaus etatai – vyko treniruotės, buvo organizuojamos sporto varžybos ir išvykos. 

Dažniausiai sportinė, socialinė veikla ir aktyvumas rėmėsi to meto aktyviais žmonėmis, nepabijokime jų įvardinti lyderiais. Kiekvienai naujai veiklai vykdyti ar atsirasti reikėjo lėšų, tačiau trūko didesnio įnašo tiek iš bendruomenės, tiek iš valstybės. Be abejo, dauguma postų neretai užimdavo girdintys asmenys, o ne kurtieji ir neprigirdintieji, bet būdavo ir tokių atvejų, kai juos užimdavo kurtieji.

Kurčiųjų visuomeninė veikla sukosi aplink vadinamus klubus, į kuriuos rinkdavosi daug kurčiųjų. Buvo organizuojami renginiai, išvykos, ekskursijos. Pavyzdžiui, pirmoji turistinė išvyka įvyko 1967 m. į Krymą ir Odesą, vyko ir mokyklų organizuojamos kelionės.

B dalis

Meninė ir kūrybinė veikla

Jums gerai pažįstama kurčiųjų šventė „Meno šventė“, kuri kasmet vyksta vis kitame mieste, vyko ir 1967 m. kaip respublikinis festivalis „Vasara – mūsų malonumui“.

Apie kultūrinę ir meninę veiklą būtų galima kalbėti be galo, tačiau svarbu paminėti, kad pantomimos būreliai, spektakliai ir imituojamoji daina buvo būdas reikšti savo tapatybę. Pirmuosiuose spektakliuose gestų kalba nebuvo vartojama. Galbūt tai priklausė nuo to, kam tie spektakliai buvo skirti?

Imituojamoji daina buvo būdas parodyti girdintiesiems, kad „mes irgi galime“, "esame lygūs" bei pademonstruoti gestų kalbą, nors tai neatskleidė tikrojo gestų kalbos grožio, nes buvo dainuojama kalkine kalba. Tačiau tai buvo pradžia – šaltinis, iš kurio vėliau išsiveržė kurčiųjų poezija, vizualinis vernakularas ir kitos, jau šiuolaikinės meninės formos.

C dalis

Socialistinis lenktyniavimas

Vėliau imtos steigti tarprajoninės valdybos, tarprajoniniai kultūros namai, kurie jungė pirmines kurčiųjų organizacijas, veikusias įvairiose gamyklose ir kombinatuose. Taip į savo daugialypę socialinę veiklą buvo įtraukiami skirtingose vietose gyvenantys ir dirbantys klausos negalią turintys asmenys. Be to, buvo vykdomas socialistinis lenktyniavimas -  tarybinė varžymosi tarp darbo kolektyvų forma, kuris neaplenkė ir kurčiųjų organizacijų.

Socialistinio lenktyniavimo metu buvo rengiami gamybiniai darbo planai ir lenktyniaujama, kas pasieks geresnių rezultatų. Faktiškai socialistinis lenktyniavimas buvo privalomas visose ūkio srityse: pramonėje, žemės ūkyje, įstaigose ir tokiose institucijose kaip mokyklos, ligoninės, kariuomenė, profesinės sąjungos. 

Laimėtojai buvo skatinami materialiai ir morališkai. Moraliniais paskatinimais buvo diplomai, garbės raštai, portretai „garbės lentose“ darbovietėse. Materialiniais paskatinimais galėjo būti pinigai, sunkiau prieinamos prekės ar kitokios socialistinės sistemos gėrybės, pvz., kelialapiai į poilsiavietes, leidimai išvykti į užsienį, galimybės greičiau gauti butą arba automobilį be eilės ir pan.

1
2

Socialistinis lenktyniavimas

Vėliau imtos steigti tarprajoninės valdybos, tarprajoniniai kultūros namai, kurie jungė pirmines kurčiųjų organizacijas, veikusias įvairiose gamyklose ir kombinatuose. Taip į savo daugialypę socialinę veiklą buvo įtraukiami skirtingose vietose gyvenantys ir dirbantys klausos negalią turintys asmenys. Be to, buvo vykdomas socialistinis lenktyniavimas -  tarybinė varžymosi tarp darbo kolektyvų forma, kuris neaplenkė ir kurčiųjų organizacijų.

Socialistinio lenktyniavimo metu buvo rengiami gamybiniai darbo planai ir lenktyniaujama, kas pasieks geresnių rezultatų. Faktiškai socialistinis lenktyniavimas buvo privalomas visose ūkio srityse: pramonėje, žemės ūkyje, įstaigose ir tokiose institucijose kaip mokyklos, ligoninės, kariuomenė, profesinės sąjungos. 

Laimėtojai buvo skatinami materialiai ir morališkai. Moraliniais paskatinimais buvo diplomai, garbės raštai, portretai „garbės lentose“ darbovietėse. Materialiniais paskatinimais galėjo būti pinigai, sunkiau prieinamos prekės ar kitokios socialistinės sistemos gėrybės, pvz., kelialapiai į poilsiavietes, leidimai išvykti į užsienį, galimybės greičiau gauti butą arba automobilį be eilės ir pan.


D dalis

Sportinė veikla

Buvo aktyviai plėtojama ne tik kurčiųjų kultūrinė, socialinė veikla, bet ir sportinė veikla. Anksčiau minėtuose kurčiųjų kombinatuose buvo steigiami sporto instruktoriaus etatai, skatinama sportinė veikla ir organizuojamos varžybos. Jau 1953 m., kurčiųjų kombinatų steigimo metu, įvyko pirmosios oficialios suaugusiųjų Pabaltijo kurčiųjų sporto varžybos (spartakiada), kurios vėliau tapo tradicinėmis.

Vyravo krepšinio, stalo teniso, šaškių, šachmatų, lengvosios atletikos rungtys, vėliau pridėti plaukimas ir orientacinis sportas. Kalbant apie TSRS mastą, į TSRS rinktinę patekti ne tik kurtiesiems, bet ir girdintiesiems buvo didelis iššūkis, kartais net sąmoningai boikotuojamas. Tačiau lietuvių sporto pasaulyje pasirodydavo sportininkų, kurių pasiekimų niekas negalėjo paneigti – pirma vieta yra pirma vieta, nepaisant to, kad kartais buvo nepatogu matyti sportininkus iš Pabaltijo (taip buvo vadinami Lietuvos, Latvijos ir Estijos sportininkai.)

Sportas tuo laikotarpiu suteikė ir unikalią galimybę išvykti į užsienį, kas eiliniam TSRS piliečiui buvo beveik neįmanoma misija.

Taip pat sovietmečiu išplito turistiniai sąskrydžiai – jie buvo masiškai populiarinami mokinių tarpe, o vėliau gamybos, pramonės įmonėse kaip masinio fizinės kultūros ir sveikatinimo reiškinys.

Sportinė veikla ilgainiui tapo kurčiųjų kultūros, identiteto dalimi, kadangi tai buvo aplinka, kurioje kurtieji susitikdavo, bendraudavo, varžydavosi, o vakarinėse meninėse programose ir užmegzdavo santykius. Tai buvo tarsi savotiškas rezistencinis judėjimas už savo tapatybę, kultūrą, kalbą.

1
2
3

Sportinė veikla

Buvo aktyviai plėtojama ne tik kurčiųjų kultūrinė, socialinė veikla, bet ir sportinė veikla. Anksčiau minėtuose kurčiųjų kombinatuose buvo steigiami sporto instruktoriaus etatai, skatinama sportinė veikla ir organizuojamos varžybos. Jau 1953 m., kurčiųjų kombinatų steigimo metu, įvyko pirmosios oficialios suaugusiųjų Pabaltijo kurčiųjų sporto varžybos (spartakiada), kurios vėliau tapo tradicinėmis.

Vyravo krepšinio, stalo teniso, šaškių, šachmatų, lengvosios atletikos rungtys, vėliau pridėti plaukimas ir orientacinis sportas. Kalbant apie TSRS mastą, į TSRS rinktinę patekti ne tik kurtiesiems, bet ir girdintiesiems buvo didelis iššūkis, kartais net sąmoningai boikotuojamas. Tačiau lietuvių sporto pasaulyje pasirodydavo sportininkų, kurių pasiekimų niekas negalėjo paneigti – pirma vieta yra pirma vieta, nepaisant to, kad kartais buvo nepatogu matyti sportininkus iš Pabaltijo (taip buvo vadinami Lietuvos, Latvijos ir Estijos sportininkai.)

Sportas tuo laikotarpiu suteikė ir unikalią galimybę išvykti į užsienį, kas eiliniam TSRS piliečiui buvo beveik neįmanoma misija.

Taip pat sovietmečiu išplito turistiniai sąskrydžiai – jie buvo masiškai populiarinami mokinių tarpe, o vėliau gamybos, pramonės įmonėse kaip masinio fizinės kultūros ir sveikatinimo reiškinys.

Sportinė veikla ilgainiui tapo kurčiųjų kultūros, identiteto dalimi, kadangi tai buvo aplinka, kurioje kurtieji susitikdavo, bendraudavo, varžydavosi, o vakarinėse meninėse programose ir užmegzdavo santykius. Tai buvo tarsi savotiškas rezistencinis judėjimas už savo tapatybę, kultūrą, kalbą.


E dalis

Anksčiau ir dabar

Norint palyginti, kaip gyveno kurtieji anksčiau ir dabar, tektų neišvengiamai lyginti visos visuomenės mastelį neišskiriant tik kurčiųjų, nes kurtieji niekad negyveno visiškai izoliuotai.

Kartais gali susidaryti įspūdis, kad kurtieji gyveno tam tikrame „rezervate“ – mokėsi kurčiųjų mokykloje atskirai nuo girdinčiųjų, vėliau mokslus tęsė jiems skirtoje amatų mokykloje. Darbo paieškos ir galimybės irgi buvo gan ribotos – greičiausiai galėjai rinktis kurčiųjų kombinatą bei gauti gyvenamąjį būstą kurčiųjų bendrabutyje. Kultūrinė socialinė veikla toliau vyko, galima sakyti, savose sultyse.

Kaip visa tai vertinti iš šiandieninio taško – ar tai buvo tai, ką šiandien vadiname audizmu, kurčiųjų priespauda? Kurčiųjų kultūrą, audizmą tyrinėja Paddy Ladd. 

Nepamirškite, kad lietuviškąją kurčiųjų istoriją pažymėjo ir kelis dešimtmečius trukęs sovietmetis. Apie sovietmetį daugiau galite žinoti istorijos pamokose. Nebuvo tai geras laikas. Sovietmečiu buvusi „geležinė uždanga“ galiojo ir kurtiesiems, nors kartais ir čia pasitaikydavo tam tikrų landų, nors sovietinė sistema turėjo savo griežtas taisykles.

Negalima sakyti, kad sovietinė politika nesirūpino kurčiaisiais. Kurtieji buvo bendrosios rūpinimosi neįgaliaisiais politikos dalimi. Pavyzdžiui, mokamos neįgaliųjų pensijos.

Sovietiniais laikais neišvengta ir kuriozinių nutikimų. Pavyzdžiui, visiems žinoma, kad kurtieji negali tarnauti kariuomenėje, bet...
Pasižiūrėkime trumpą istoriją.

Taigi, vertinant XX a. kurčiųjų padėtį, lengva nuklysti į nuomonę, kad „viskas buvo blogai“, nuvertinant to meto socialinį ir politinį kontekstą. Jei atidžiai stebėjote šioje temoje pateiktus kurčiųjų pasakojimus ir kurčiųjų bendruomenės veiklos faktus, galėjote pastebėti, kad labai svarbus veiksnys visada buvo pati kurčiųjų bendruomenė: jos aktyvumas, sutelktumas kovoje už savo kalbines ir kultūrines teises, lyderiai, sugebėję paneigti stereotipus, tradicijų tęstinumas ir identiteto išsaugojimas. 

O dabar tegul patys to laikotarpio liudininkai pateikia savo apibendrinimus.

1
2
3
4

Anksčiau ir dabar

Norint palyginti, kaip gyveno kurtieji anksčiau ir dabar, tektų neišvengiamai lyginti visos visuomenės mastelį neišskiriant tik kurčiųjų, nes kurtieji niekad negyveno visiškai izoliuotai.

Kartais gali susidaryti įspūdis, kad kurtieji gyveno tam tikrame „rezervate“ – mokėsi kurčiųjų mokykloje atskirai nuo girdinčiųjų, vėliau mokslus tęsė jiems skirtoje amatų mokykloje. Darbo paieškos ir galimybės irgi buvo gan ribotos – greičiausiai galėjai rinktis kurčiųjų kombinatą bei gauti gyvenamąjį būstą kurčiųjų bendrabutyje. Kultūrinė socialinė veikla toliau vyko, galima sakyti, savose sultyse.

Kaip visa tai vertinti iš šiandieninio taško – ar tai buvo tai, ką šiandien vadiname audizmu, kurčiųjų priespauda? Kurčiųjų kultūrą, audizmą tyrinėja Paddy Ladd. 

Nepamirškite, kad lietuviškąją kurčiųjų istoriją pažymėjo ir kelis dešimtmečius trukęs sovietmetis. Apie sovietmetį daugiau galite žinoti istorijos pamokose. Nebuvo tai geras laikas. Sovietmečiu buvusi „geležinė uždanga“ galiojo ir kurtiesiems, nors kartais ir čia pasitaikydavo tam tikrų landų, nors sovietinė sistema turėjo savo griežtas taisykles.

Negalima sakyti, kad sovietinė politika nesirūpino kurčiaisiais. Kurtieji buvo bendrosios rūpinimosi neįgaliaisiais politikos dalimi. Pavyzdžiui, mokamos neįgaliųjų pensijos.

Sovietiniais laikais neišvengta ir kuriozinių nutikimų. Pavyzdžiui, visiems žinoma, kad kurtieji negali tarnauti kariuomenėje, bet...
Pasižiūrėkime trumpą istoriją.

Taigi, vertinant XX a. kurčiųjų padėtį, lengva nuklysti į nuomonę, kad „viskas buvo blogai“, nuvertinant to meto socialinį ir politinį kontekstą. Jei atidžiai stebėjote šioje temoje pateiktus kurčiųjų pasakojimus ir kurčiųjų bendruomenės veiklos faktus, galėjote pastebėti, kad labai svarbus veiksnys visada buvo pati kurčiųjų bendruomenė: jos aktyvumas, sutelktumas kovoje už savo kalbines ir kultūrines teises, lyderiai, sugebėję paneigti stereotipus, tradicijų tęstinumas ir identiteto išsaugojimas. 

O dabar tegul patys to laikotarpio liudininkai pateikia savo apibendrinimus.