Pasikalbėjus su mokiniais, jiems LGK pateikiamos įvairios situacijos.

1. Berniukas stovi sutrikęs – rankose jis laiko lygintuvu pradegintą audinį, šalia jo įkaitęs lygintuvas.

Sveiki! Esu keliautojas Robertas. Kelionės yra mano aistra. Ypač mėgstu keliauti kalnais ir būtinai pėsčiomis – taip gali pamatyti daug daugiau, nei lėkdamas automobiliu ar skrisdamas. Keliauju jau daugiau nei dešimt metų, tad turiu daug patirties. Žinau, ką būtina pasiimti į kelionę, kaip suktis sudėtingose situacijose. Tačiau vieną dieną man visai nesisekė. Pirmą kartą, leidęsis į kelionę po kalnus, patekau į siaubingai keblią padėtį. Vykau į Slovakijos kalnus. Jie – nepaprasto grožio. Vykau su savo mergina Gintare. Žinojau, kad apsistojome šalia vienų gražiausių kalnų, tad kitą rytą iškart leidomės į kelią. Turėjome mažą gertuvę, lengvų užkandžių, nes tikėjomės papietauti viešbutyje kalnuose ir grįžti į savo viešbutį vakarienei. Nenorėjome eiti su grupe, nekvietėme ir gido. Su savimi turėjome tik telefonus ir senstelėjusį žemėlapį. Pradėjome eiti: iš pradžių ėjome miškais, tada kelias susiaurėjo, ėjome palei upelį, o tada ėmėme palengva kilti į pirmuosius kalnus. Ėmė kepinti saulė, pasijutome ištroškę ir išalkę. Sustojome pasistiprinti ir ėjome toliau. Užkopę į pirmąjį kalną pamatėme, kad kiek toliau yra kelias. Pamanėme, kad jis nuves mus ant aukščiausio apylinkių kalno. Žemėlapyje šio kelio nebuvo nurodyta, tačiau norėjome jį išbandyti: o gal taip sutaupysime laiko ir į norimą kalną užkopsime greičiau? Ten buvo daug krūmų, spygliuotų augalų, tad susidraskėme visas rankas ir kojas. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, darėsi tikrai nejauku, abu supratome, kad pasiklydome. Ėjome siaurais, nepramintais keliukais, kurie vinguriavo tai kairėn, tai dešinėn. Mergina ėmė nerimauti: išgėrėme paskutinį vandenį, maisto nebuvo likę, abu jautėmės pavargę ir nežinojome, kur pasirinktas kelias mus nuves. Staiga eidami abu įkritome į gilią duobę, tarsi kokį urvą. Jame buvo tamsu, šalta ir šlapia. Draugė apsiverkė iš išgąsčio, aš ėmiau nerimauti ir visaip bandyti išsiropšti aukštyn. Kad ir kiek bandžiau, niekaip nepavyko pajudėti iš duobės. Bandžiau draugę iškelti ant rankų, ropštis urvo kraštais, kabintis į nusileidusią medžio šaką, tačiau visiškai neturėjome jėgų išsiropšti, buvome tiesiog išsekę. Norėjau paskambinti į pagalbos tarnybą, tačiau šioje duobėje nebuvo ryšio. Tikras siaubo filmas. Taip prabuvome kelias valandas, ėmė temti. Jautėmės sugniuždyti. Tačiau netrukus pasitarėme, kad atsiridensime urvo kampe gulintį akmenį, aš pasilipsiu ant jo ir, užsikabinęs už medžio šakos, kuri buvo nusileidusi į duobę, bandysiu išlipti. Kai atsiridenome akmenį, mėginau taip ir padaryti, tačiau šaka buvo per aukštai. Galų gale nusprendžiau stovėdamas ant akmens į viršų ant pečių užkelti savo draugę, kad ji įsikabintų į šaką. Sukaupėme paskutines jėgas. Ir draugei tai pavyko! Būdama viršuje ji pamatė sraigtasparnį – matyt, jį siuntė viešbučio darbuotojas, kuriam sakėme, kad lipsime į kalnus vieni. Jis sakė, kad tai rizikinga, ir patarė kreiptis į gidą, tačiau jo nepaklausėme. Draugė palenkė medžio šaką ir taip aš išlindau iš šalto urvo. Buvome pavargę, bet laimingi, kad pavyko išsiropšti. Leidomės tuo pačiu keliu žemyn link viešbučio. Mus pasitiko viešbučio darbuotojas – jis labai nerimavo, jaudinosi, todėl ir iškvietė sraigtasparnį. Padėkojome jam, o vėliau kambaryje abu ėmėme juoktis: kelionė buvo nevykusi, abu siaubingai išsigandome, galėjo baigtis labai blogai, tačiau kelionė buvo įdomi! Sutarėme, kad kitą kartą labiau pasiruošime tokiai kelionei ir netrumpinsime kelio, ypač jei nebūsime tinkamai pasirengę. Pasimokėme iš savo klaidos kaip reikiant!