Pokalbis su mokiniais apie ypatingas situacijas.
Nukreipiamieji klausimai
- Kas yra ypatinga situacija? Kaip suprantate šią sąvoką?
- Ar ypatinga situacija gali būti teigiama, pozityvi? Ar tai tokia situacija, kurioje reikia pagalbos?
- Kokių yra pagalbinių priemonių, įrankių pavojingoms situacijoms įveikti ar išspręsti?
- Apie kokias situacijas verta informuoti kitus ar kreiptis pagalbos?
- Kaip išvardintose ypatingose situacijose galima padėti kitiems?
Pokalbis su mokiniais apie ypatingas situacijas.
Nukreipiamieji klausimai
- Kas yra ypatinga situacija? Kaip suprantate šią sąvoką?
- Ar ypatinga situacija gali būti teigiama, pozityvi? Ar tai tokia situacija, kurioje reikia pagalbos?
- Kokių yra pagalbinių priemonių, įrankių pavojingoms situacijoms įveikti ar išspręsti?
- Apie kokias situacijas verta informuoti kitus ar kreiptis pagalbos?
- Kaip išvardintose ypatingose situacijose galima padėti kitiems?
Pasikalbėjus su mokiniais, jiems LGK pateikiamos įvairios situacijos.
1. Berniukas stovi sutrikęs – rankose jis laiko lygintuvu pradegintą audinį, šalia jo įkaitęs lygintuvas.
Kaip dirbti su pateiktomis situacijomis?
Mokiniams pateiktose situacijose susipainiojusios ir ypatingos, ir paprastos situacijos, kasdienės akimirkos. Mokiniai peržiūri įrašą ir sudaro du situacijų blokus: 1) ypatingos situacijos; 2) paprastos situacijos.
Tuomet mokiniai atlieka užduotis.
- Įvardija pirmame bloke esančias situacijas. Kokios ypatingos situacijos jose atsispindi? Kodėl jos ypatingos?
- Pasvarsto, kaip jie spręstų pirmojo bloko situacijas. Ar jas įmanoma išspręsti vieniems, ar geriau kreiptis pagalbos?
- Pasvarsto, kokias situacijas jiems patiems yra tekę patirti arba žino, kad taip gali nutikti. Jei taip yra nutikę, ką jie darė? Jei nutiktų, ką darytų?
- Padiskutuoja, kuriose situacijose galėtų padėti mokyklos bendruomenė, mokytojai, auklėtojai, o kuriose reikėtų kreiptis pagalbos į tėvus, draugus.
- Paaiškina, kodėl antrame bloke atsirado būtent šios situacijos. Kodėl, jų manymu, tai nėra ypatinga situacija?
- Antrame bloke atsiradusios situacijos, mokinių manymu, nėra ypatingos situacijos. Pasvarsto, ar jos tokios gali tapti. Kas turi nutikti, kad paprasta situacija taptų ypatinga, ekstremali, pavojinga?
Atsakymus stengiamasi argumentuoti.
Pasikalbėjus su mokiniais, jiems LGK pateikiamos įvairios situacijos.
1. Berniukas stovi sutrikęs – rankose jis laiko lygintuvu pradegintą audinį, šalia jo įkaitęs lygintuvas.
16. Paauglys sėdi suole ir rašo kontrolinį darbą. Jo veidas sutrikęs, skruostai išraudę. Liko vos 10 minučių iki pertraukos, o jo kontrolinio lapas beveik tuščias. Jis kramto tušinuką susierzinęs.
Pokalbis su mokiniais apie ypatingas situacijas.
Nukreipiamieji klausimai
- Kas yra ypatinga situacija? Kaip suprantate šią sąvoką?
- Ar ypatinga situacija gali būti teigiama, pozityvi? Ar tai tokia situacija, kurioje reikia pagalbos?
- Kokių yra pagalbinių priemonių, įrankių pavojingoms situacijoms įveikti ar išspręsti?
- Apie kokias situacijas verta informuoti kitus ar kreiptis pagalbos?
- Kaip išvardintose ypatingose situacijose galima padėti kitiems?
Kaip dirbti su pateiktomis situacijomis?
Mokiniams pateiktose situacijose susipainiojusios ir ypatingos, ir paprastos situacijos, kasdienės akimirkos. Mokiniai peržiūri įrašą ir sudaro du situacijų blokus: 1) ypatingos situacijos; 2) paprastos situacijos.
Tuomet mokiniai atlieka užduotis.
- Įvardija pirmame bloke esančias situacijas. Kokios ypatingos situacijos jose atsispindi? Kodėl jos ypatingos?
- Pasvarsto, kaip jie spręstų pirmojo bloko situacijas. Ar jas įmanoma išspręsti vieniems, ar geriau kreiptis pagalbos?
- Pasvarsto, kokias situacijas jiems patiems yra tekę patirti arba žino, kad taip gali nutikti. Jei taip yra nutikę, ką jie darė? Jei nutiktų, ką darytų?
- Padiskutuoja, kuriose situacijose galėtų padėti mokyklos bendruomenė, mokytojai, auklėtojai, o kuriose reikėtų kreiptis pagalbos į tėvus, draugus.
- Paaiškina, kodėl antrame bloke atsirado būtent šios situacijos. Kodėl, jų manymu, tai nėra ypatinga situacija?
- Antrame bloke atsiradusios situacijos, mokinių manymu, nėra ypatingos situacijos. Pasvarsto, ar jos tokios gali tapti. Kas turi nutikti, kad paprasta situacija taptų ypatinga, ekstremali, pavojinga?
Atsakymus stengiamasi argumentuoti.
Pasikalbėjus su mokiniais, jiems LGK pateikiamos įvairios situacijos.
1. Berniukas stovi sutrikęs – rankose jis laiko lygintuvu pradegintą audinį, šalia jo įkaitęs lygintuvas.
4. Paauglys stovi lauke su šlepetėmis ir šortukais, o iš dangaus krinta snaigės. Paauglys sutrikęs, ima kalenti dantimis.
10. Mergina gauna žinutę, ji šypsosi, laiminga. Matosi išdidintas žinutės tekstas: O gal norėtum susitikti? Tu man labai graži.
11. Vaikai spardo kamuolį aikštelėje. Jie laimingi, ramiai žaidžia. Aikštelė nėra aptverta. Netoliese matyti judri gatvė.
13. Visa šeima su lagaminais stovi oro uoste. Vaikai laimingi dairosi pro langą ir stebi lėktuvą, tėvai yra greta, šypsosi.
A dalis
Įsivaizduokite šias situacijas: 1) jūroje pakyla bangos, o greta kranto žaidžia vaikai; 2) elektros laidai, ant kurių laša lietus nuo prakiurusio stogo; 3) vėlų vakarą tamsia gatve einantis žmogus (vaikas); 4) automobilio avarija, kurios dalyviai – kurčiasis ir girdintysis. Eismo įvykio dalyviai negali susikalbėti ir sudaro didelę spūstį gatvėje.
Įsivaizduokite šias situacijas: 1) jūroje pakyla bangos, o greta kranto žaidžia vaikai; 2) elektros laidai, ant kurių laša lietus nuo prakiurusio stogo; 3) vėlų vakarą tamsia gatve einantis žmogus (vaikas); 4) automobilio avarija, kurios dalyviai – kurčiasis ir girdintysis. Eismo įvykio dalyviai negali susikalbėti ir sudaro didelę spūstį gatvėje.
A dalis
Vaizdo įrašo analizės gairės
-
Įvardykite, kokios ypatingos situacijos buvo pateiktos vaizdo įraše. Kuo jos ypatingos, pavojingos?
-
Kas gali nutikti arba tuoj nutiks pirmoje, antroje, trečioje ir ketvirtoje situacijoje?
-
Kaip visose keturiose situacijose galima užkirsti kelią kylančiai problemai?
Įsivaizduokite šias situacijas: 1) jūroje pakyla bangos, o greta kranto žaidžia vaikai; 2) elektros laidai, ant kurių laša lietus nuo prakiurusio stogo; 3) vėlų vakarą tamsia gatve einantis žmogus (vaikas); 4) automobilio avarija, kurios dalyviai – kurčiasis ir girdintysis. Eismo įvykio dalyviai negali susikalbėti ir sudaro didelę spūstį gatvėje.
B dalis
Sveiki! Esu keliautojas Robertas. Kelionės yra mano aistra. Ypač mėgstu keliauti kalnais ir būtinai pėsčiomis – taip gali pamatyti daug daugiau, nei lėkdamas automobiliu ar skrisdamas. Keliauju jau daugiau nei dešimt metų, tad turiu daug patirties. Žinau, ką būtina pasiimti į kelionę, kaip suktis sudėtingose situacijose. Tačiau vieną dieną man visai nesisekė. Pirmą kartą, leidęsis į kelionę po kalnus, patekau į siaubingai keblią padėtį. Vykau į Slovakijos kalnus. Jie – nepaprasto grožio. Vykau su savo mergina Gintare. Žinojau, kad apsistojome šalia vienų gražiausių kalnų, tad kitą rytą iškart leidomės į kelią. Turėjome mažą gertuvę, lengvų užkandžių, nes tikėjomės papietauti viešbutyje kalnuose ir grįžti į savo viešbutį vakarienei. Nenorėjome eiti su grupe, nekvietėme ir gido. Su savimi turėjome tik telefonus ir senstelėjusį žemėlapį. Pradėjome eiti: iš pradžių ėjome miškais, tada kelias susiaurėjo, ėjome palei upelį, o tada ėmėme palengva kilti į pirmuosius kalnus. Ėmė kepinti saulė, pasijutome ištroškę ir išalkę. Sustojome pasistiprinti ir ėjome toliau. Užkopę į pirmąjį kalną pamatėme, kad kiek toliau yra kelias. Pamanėme, kad jis nuves mus ant aukščiausio apylinkių kalno. Žemėlapyje šio kelio nebuvo nurodyta, tačiau norėjome jį išbandyti: o gal taip sutaupysime laiko ir į norimą kalną užkopsime greičiau? Ten buvo daug krūmų, spygliuotų augalų, tad susidraskėme visas rankas ir kojas. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, darėsi tikrai nejauku, abu supratome, kad pasiklydome. Ėjome siaurais, nepramintais keliukais, kurie vinguriavo tai kairėn, tai dešinėn. Mergina ėmė nerimauti: išgėrėme paskutinį vandenį, maisto nebuvo likę, abu jautėmės pavargę ir nežinojome, kur pasirinktas kelias mus nuves. Staiga eidami abu įkritome į gilią duobę, tarsi kokį urvą. Jame buvo tamsu, šalta ir šlapia. Draugė apsiverkė iš išgąsčio, aš ėmiau nerimauti ir visaip bandyti išsiropšti aukštyn. Kad ir kiek bandžiau, niekaip nepavyko pajudėti iš duobės. Bandžiau draugę iškelti ant rankų, ropštis urvo kraštais, kabintis į nusileidusią medžio šaką, tačiau visiškai neturėjome jėgų išsiropšti, buvome tiesiog išsekę. Norėjau paskambinti į pagalbos tarnybą, tačiau šioje duobėje nebuvo ryšio. Tikras siaubo filmas. Taip prabuvome kelias valandas, ėmė temti. Jautėmės sugniuždyti. Tačiau netrukus pasitarėme, kad atsiridensime urvo kampe gulintį akmenį, aš pasilipsiu ant jo ir, užsikabinęs už medžio šakos, kuri buvo nusileidusi į duobę, bandysiu išlipti. Kai atsiridenome akmenį, mėginau taip ir padaryti, tačiau šaka buvo per aukštai. Galų gale nusprendžiau stovėdamas ant akmens į viršų ant pečių užkelti savo draugę, kad ji įsikabintų į šaką. Sukaupėme paskutines jėgas. Ir draugei tai pavyko! Būdama viršuje ji pamatė sraigtasparnį – matyt, jį siuntė viešbučio darbuotojas, kuriam sakėme, kad lipsime į kalnus vieni. Jis sakė, kad tai rizikinga, ir patarė kreiptis į gidą, tačiau jo nepaklausėme. Draugė palenkė medžio šaką ir taip aš išlindau iš šalto urvo. Buvome pavargę, bet laimingi, kad pavyko išsiropšti. Leidomės tuo pačiu keliu žemyn link viešbučio. Mus pasitiko viešbučio darbuotojas – jis labai nerimavo, jaudinosi, todėl ir iškvietė sraigtasparnį. Padėkojome jam, o vėliau kambaryje abu ėmėme juoktis: kelionė buvo nevykusi, abu siaubingai išsigandome, galėjo baigtis labai blogai, tačiau kelionė buvo įdomi! Sutarėme, kad kitą kartą labiau pasiruošime tokiai kelionei ir netrumpinsime kelio, ypač jei nebūsime tinkamai pasirengę. Pasimokėme iš savo klaidos kaip reikiant!
Peržiūrėkite šį vaizdo įrašą. Aptarkite jį, naudodamiesi nukreipiamaisiais klausimais.
Sveiki! Esu keliautojas Robertas. Kelionės yra mano aistra. Ypač mėgstu keliauti kalnais ir būtinai pėsčiomis – taip gali pamatyti daug daugiau, nei lėkdamas automobiliu ar skrisdamas. Keliauju jau daugiau nei dešimt metų, tad turiu daug patirties. Žinau, ką būtina pasiimti į kelionę, kaip suktis sudėtingose situacijose. Tačiau vieną dieną man visai nesisekė. Pirmą kartą, leidęsis į kelionę po kalnus, patekau į siaubingai keblią padėtį. Vykau į Slovakijos kalnus. Jie – nepaprasto grožio. Vykau su savo mergina Gintare. Žinojau, kad apsistojome šalia vienų gražiausių kalnų, tad kitą rytą iškart leidomės į kelią. Turėjome mažą gertuvę, lengvų užkandžių, nes tikėjomės papietauti viešbutyje kalnuose ir grįžti į savo viešbutį vakarienei. Nenorėjome eiti su grupe, nekvietėme ir gido. Su savimi turėjome tik telefonus ir senstelėjusį žemėlapį. Pradėjome eiti: iš pradžių ėjome miškais, tada kelias susiaurėjo, ėjome palei upelį, o tada ėmėme palengva kilti į pirmuosius kalnus. Ėmė kepinti saulė, pasijutome ištroškę ir išalkę. Sustojome pasistiprinti ir ėjome toliau. Užkopę į pirmąjį kalną pamatėme, kad kiek toliau yra kelias. Pamanėme, kad jis nuves mus ant aukščiausio apylinkių kalno. Žemėlapyje šio kelio nebuvo nurodyta, tačiau norėjome jį išbandyti: o gal taip sutaupysime laiko ir į norimą kalną užkopsime greičiau? Ten buvo daug krūmų, spygliuotų augalų, tad susidraskėme visas rankas ir kojas. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, darėsi tikrai nejauku, abu supratome, kad pasiklydome. Ėjome siaurais, nepramintais keliukais, kurie vinguriavo tai kairėn, tai dešinėn. Mergina ėmė nerimauti: išgėrėme paskutinį vandenį, maisto nebuvo likę, abu jautėmės pavargę ir nežinojome, kur pasirinktas kelias mus nuves. Staiga eidami abu įkritome į gilią duobę, tarsi kokį urvą. Jame buvo tamsu, šalta ir šlapia. Draugė apsiverkė iš išgąsčio, aš ėmiau nerimauti ir visaip bandyti išsiropšti aukštyn. Kad ir kiek bandžiau, niekaip nepavyko pajudėti iš duobės. Bandžiau draugę iškelti ant rankų, ropštis urvo kraštais, kabintis į nusileidusią medžio šaką, tačiau visiškai neturėjome jėgų išsiropšti, buvome tiesiog išsekę. Norėjau paskambinti į pagalbos tarnybą, tačiau šioje duobėje nebuvo ryšio. Tikras siaubo filmas. Taip prabuvome kelias valandas, ėmė temti. Jautėmės sugniuždyti. Tačiau netrukus pasitarėme, kad atsiridensime urvo kampe gulintį akmenį, aš pasilipsiu ant jo ir, užsikabinęs už medžio šakos, kuri buvo nusileidusi į duobę, bandysiu išlipti. Kai atsiridenome akmenį, mėginau taip ir padaryti, tačiau šaka buvo per aukštai. Galų gale nusprendžiau stovėdamas ant akmens į viršų ant pečių užkelti savo draugę, kad ji įsikabintų į šaką. Sukaupėme paskutines jėgas. Ir draugei tai pavyko! Būdama viršuje ji pamatė sraigtasparnį – matyt, jį siuntė viešbučio darbuotojas, kuriam sakėme, kad lipsime į kalnus vieni. Jis sakė, kad tai rizikinga, ir patarė kreiptis į gidą, tačiau jo nepaklausėme. Draugė palenkė medžio šaką ir taip aš išlindau iš šalto urvo. Buvome pavargę, bet laimingi, kad pavyko išsiropšti. Leidomės tuo pačiu keliu žemyn link viešbučio. Mus pasitiko viešbučio darbuotojas – jis labai nerimavo, jaudinosi, todėl ir iškvietė sraigtasparnį. Padėkojome jam, o vėliau kambaryje abu ėmėme juoktis: kelionė buvo nevykusi, abu siaubingai išsigandome, galėjo baigtis labai blogai, tačiau kelionė buvo įdomi! Sutarėme, kad kitą kartą labiau pasiruošime tokiai kelionei ir netrumpinsime kelio, ypač jei nebūsime tinkamai pasirengę. Pasimokėme iš savo klaidos kaip reikiant!
B dalis
Nukreipiamieji klausimai vaizdo įrašo analizei
-
Kur vyko pirmoji keliautojo Roberto ir jo merginos Gintarės kelionė?
-
Koks buvo Roberto ir Gintarės kelionės tikslas?
-
Kaip jie abu buvo pasiruošę kelionei? Ar jų pasiruošimo pakako sėkmingai ir sklandžiai kelionei?
-
Kodėl kelionės metu pora pasiklydo? Kokią klaidą jie padarė?
-
Kas nutiko porai pasiklydus kelyje?
-
Kodėl įkritusi į duobę pora iš pradžių negalėjo iš jos išlipti? Kokiais būdais jie bandė tai padaryti? Kodėl jie neišsikvietė pagalbos?
-
Kaip galų gale Robertui ir Gintarei pavyko išsiropšti iš duobės?
-
Kokią pagalbą bandė suteikti viešbučio darbuotojas, kai jau sutemo, o Robertas ir Gintarė vis dar nebuvo grįžę į viešbutį?
-
Kokias išvadas pora padarė grįžusi į viešbutį?
-
Ką patartumėte Robertui ir Gintarei, jei būtumėte juos sutikę prieš šią kelionę?
Nukreipiamieji klausimai vaizdo įrašo analizei
-
Kur vyko pirmoji keliautojo Roberto ir jo merginos Gintarės kelionė?
-
Koks buvo Roberto ir Gintarės kelionės tikslas?
-
Kaip jie abu buvo pasiruošę kelionei? Ar jų pasiruošimo pakako sėkmingai ir sklandžiai kelionei?
-
Kodėl kelionės metu pora pasiklydo? Kokią klaidą jie padarė?
-
Kas nutiko porai pasiklydus kelyje?
-
Kodėl įkritusi į duobę pora iš pradžių negalėjo iš jos išlipti? Kokiais būdais jie bandė tai padaryti? Kodėl jie neišsikvietė pagalbos?
-
Kaip galų gale Robertui ir Gintarei pavyko išsiropšti iš duobės?
-
Kokią pagalbą bandė suteikti viešbučio darbuotojas, kai jau sutemo, o Robertas ir Gintarė vis dar nebuvo grįžę į viešbutį?
-
Kokias išvadas pora padarė grįžusi į viešbutį?
-
Ką patartumėte Robertui ir Gintarei, jei būtumėte juos sutikę prieš šią kelionę?
Peržiūrėkite šį vaizdo įrašą. Aptarkite jį, naudodamiesi nukreipiamaisiais klausimais.
Sveiki! Esu keliautojas Robertas. Kelionės yra mano aistra. Ypač mėgstu keliauti kalnais ir būtinai pėsčiomis – taip gali pamatyti daug daugiau, nei lėkdamas automobiliu ar skrisdamas. Keliauju jau daugiau nei dešimt metų, tad turiu daug patirties. Žinau, ką būtina pasiimti į kelionę, kaip suktis sudėtingose situacijose. Tačiau vieną dieną man visai nesisekė. Pirmą kartą, leidęsis į kelionę po kalnus, patekau į siaubingai keblią padėtį. Vykau į Slovakijos kalnus. Jie – nepaprasto grožio. Vykau su savo mergina Gintare. Žinojau, kad apsistojome šalia vienų gražiausių kalnų, tad kitą rytą iškart leidomės į kelią. Turėjome mažą gertuvę, lengvų užkandžių, nes tikėjomės papietauti viešbutyje kalnuose ir grįžti į savo viešbutį vakarienei. Nenorėjome eiti su grupe, nekvietėme ir gido. Su savimi turėjome tik telefonus ir senstelėjusį žemėlapį. Pradėjome eiti: iš pradžių ėjome miškais, tada kelias susiaurėjo, ėjome palei upelį, o tada ėmėme palengva kilti į pirmuosius kalnus. Ėmė kepinti saulė, pasijutome ištroškę ir išalkę. Sustojome pasistiprinti ir ėjome toliau. Užkopę į pirmąjį kalną pamatėme, kad kiek toliau yra kelias. Pamanėme, kad jis nuves mus ant aukščiausio apylinkių kalno. Žemėlapyje šio kelio nebuvo nurodyta, tačiau norėjome jį išbandyti: o gal taip sutaupysime laiko ir į norimą kalną užkopsime greičiau? Ten buvo daug krūmų, spygliuotų augalų, tad susidraskėme visas rankas ir kojas. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, darėsi tikrai nejauku, abu supratome, kad pasiklydome. Ėjome siaurais, nepramintais keliukais, kurie vinguriavo tai kairėn, tai dešinėn. Mergina ėmė nerimauti: išgėrėme paskutinį vandenį, maisto nebuvo likę, abu jautėmės pavargę ir nežinojome, kur pasirinktas kelias mus nuves. Staiga eidami abu įkritome į gilią duobę, tarsi kokį urvą. Jame buvo tamsu, šalta ir šlapia. Draugė apsiverkė iš išgąsčio, aš ėmiau nerimauti ir visaip bandyti išsiropšti aukštyn. Kad ir kiek bandžiau, niekaip nepavyko pajudėti iš duobės. Bandžiau draugę iškelti ant rankų, ropštis urvo kraštais, kabintis į nusileidusią medžio šaką, tačiau visiškai neturėjome jėgų išsiropšti, buvome tiesiog išsekę. Norėjau paskambinti į pagalbos tarnybą, tačiau šioje duobėje nebuvo ryšio. Tikras siaubo filmas. Taip prabuvome kelias valandas, ėmė temti. Jautėmės sugniuždyti. Tačiau netrukus pasitarėme, kad atsiridensime urvo kampe gulintį akmenį, aš pasilipsiu ant jo ir, užsikabinęs už medžio šakos, kuri buvo nusileidusi į duobę, bandysiu išlipti. Kai atsiridenome akmenį, mėginau taip ir padaryti, tačiau šaka buvo per aukštai. Galų gale nusprendžiau stovėdamas ant akmens į viršų ant pečių užkelti savo draugę, kad ji įsikabintų į šaką. Sukaupėme paskutines jėgas. Ir draugei tai pavyko! Būdama viršuje ji pamatė sraigtasparnį – matyt, jį siuntė viešbučio darbuotojas, kuriam sakėme, kad lipsime į kalnus vieni. Jis sakė, kad tai rizikinga, ir patarė kreiptis į gidą, tačiau jo nepaklausėme. Draugė palenkė medžio šaką ir taip aš išlindau iš šalto urvo. Buvome pavargę, bet laimingi, kad pavyko išsiropšti. Leidomės tuo pačiu keliu žemyn link viešbučio. Mus pasitiko viešbučio darbuotojas – jis labai nerimavo, jaudinosi, todėl ir iškvietė sraigtasparnį. Padėkojome jam, o vėliau kambaryje abu ėmėme juoktis: kelionė buvo nevykusi, abu siaubingai išsigandome, galėjo baigtis labai blogai, tačiau kelionė buvo įdomi! Sutarėme, kad kitą kartą labiau pasiruošime tokiai kelionei ir netrumpinsime kelio, ypač jei nebūsime tinkamai pasirengę. Pasimokėme iš savo klaidos kaip reikiant!
Nukreipiamieji klausimai vaizdo įrašo analizei
-
Kur vyko pirmoji keliautojo Roberto ir jo merginos Gintarės kelionė?
-
Koks buvo Roberto ir Gintarės kelionės tikslas?
-
Kaip jie abu buvo pasiruošę kelionei? Ar jų pasiruošimo pakako sėkmingai ir sklandžiai kelionei?
-
Kodėl kelionės metu pora pasiklydo? Kokią klaidą jie padarė?
-
Kas nutiko porai pasiklydus kelyje?
-
Kodėl įkritusi į duobę pora iš pradžių negalėjo iš jos išlipti? Kokiais būdais jie bandė tai padaryti? Kodėl jie neišsikvietė pagalbos?
-
Kaip galų gale Robertui ir Gintarei pavyko išsiropšti iš duobės?
-
Kokią pagalbą bandė suteikti viešbučio darbuotojas, kai jau sutemo, o Robertas ir Gintarė vis dar nebuvo grįžę į viešbutį?
-
Kokias išvadas pora padarė grįžusi į viešbutį?
-
Ką patartumėte Robertui ir Gintarei, jei būtumėte juos sutikę prieš šią kelionę?