Šios temos pradžioje sužinojote, kad smulkiausias elementas neturi reikšmės, kol jis nesusijungia su kitais elementais kombinacijų rėme. Kai kombinacijų rėme susijungia keli elementai, tuomet jis laikomas smulkiausiu reikšminiu elementu.
Visi žinome, kokia yra lietuvių kalbos gramatika. Pavyzdžiui, žodis namas turi galūnę -as, kuri žymi vyriškąją giminę, vienaskaitą, vardininko linksnį.„Nam“ yra žodžio šaknis, prie kurios pridedant galūnę pasikeičia gramatinė reikšmė, pavyzdžiui, namui, namą, name. Po šaknies yra galūnė, tarp šaknies ir galūnės yra įsiterpusi priesaga, prieš šaknį eina priešdėlis. Pažiūrėkite į pavyzdį, žodžio šaknis yra mok-, prie kurios galima dėti galūnes derinant prie įvardžio – aš mok-au, tu mok-ai, jis mok-o.
Ar gestų kalbos gramatikoje kaitymas yra toks pats? Ne, gestas yra kaitomas ne pridedant prie jo galūnę, bet koreguojant gestą. Pavyzdžiui, gestas MOKYTI gali būti kaitomas pagal kryptį. Jeigu plaštaka pasukta pirštais į priekį ir judesys yra į priekį, tai reiškia, kad kalbėtojas kažką moko (į ką nukreipti pirštai ir judesys), o pakeitus plaštakos padėtį ir judesio kryptį į save, keičiasi šio gesto gramatinė reikšmė – mane kažkas moko. Taigi, niekas nepridedama (nei galūnė, nei kas nors kita), bet pakoreguojama paties gesto forma, kryptis. Tuo ir skiriasi gesto ir žodžio kaitymas.
Dabar pakalbėkime apie gestus, kurie gali būti kaitomi ir kurie yra nekaitomi. Nemažai gestų LGK yra nekaitomi, neįmanoma pakeisti jų reikšmės. Tokie gali būti daiktavardžiai, pavyzdžiui, TĖVAS, MAMA, GYDYTOJAS, LAIKRODIS, būdvardžiai - RAUDONAS, SVARBUS, BJAURUS, veiksmažodžiai – TURĖTI, LAUKTI. Dažniausiai nekaitomi gestai – daiktavardžiai. Jų kaitymą riboja vieta prie kūno (pavyzdžiui, TĖVAS, MAMA, GYDYTOJAS).
Apie kaitomus gestus reikia žinoti tai, kad jie yra kaitomi tuomet, kai gesto reikšmė kinta, pakeičiant vieną iš jo struktūros elementų:
- plaštakos formą;
- padėtį;
- vietą;
- judesį;
- veido išraišką.
Pagal tai, kuris gestas keičiamas, galime bendrai apžvelgti LGK kaitybos tipus. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Atsižvelgiant į plaštakos formą, kinta skaičiaus reikšmė tam tikroje grupėje, pvz. skaičius 1, 1- MĖNUO, 1-AUKŠTAS, 1-VALANDA.
Atsižvelgiant į plaštakos padėtį, kinta veiksmo subjektas ir objektas tam tikruose veiksmažodžiuose, pvz., kryptimi kaitomi veiksmažodžiai – kaip anksčiau minėtas MOKYTI (aš mokau, mane moko).
Kitas LGK kaitybos tipas – vieta, kai kinta gesto vieta erdvėje. Pasinaudokime pavyzdžiu apie erdvinius veiksmažodžius: EITI-Į (skirtingas vietas), SKRISTI-LĖKTUVU (skirtingomis kryptimis). Veiksmažodžiai taip pat gali būti derinami prie kūno – ĮSEGTI-AUSKARĄ (į ausį, į antakį, į nosį, į bambą), IŠTINTI (žandas, akis, ranka). Gesto vieta keičiasi ir kalbant apie referenciją erdvėje pvz., „Aš turiu draugą. Jam 35 metai.“ Erdvėje pažymime jis.
Pagal gesto judesio pobūdį keičiasi tam tikrų gestų reikšmė - vienu atveju jie priklauso daiktavardžiams, o kitu - veiksmažodžiams. LGK esama nemažai tokių atvejų, kai veiksmažodžio ir daiktavardžio forma beveik nesiskiria, pavyzdžiui, VAIRUOTI ir VAIRUOTOJAS. Tokiais atvejais veiksmažodį nuo daiktavardžio atskirti padeda judesio pobūdis ir lūpų judesys. Daiktavardžio VAIRUOTOJAS judesys yra trumpas, o veiksmažodžio VAIRUOTI judesio pobūdis yra kaitomas - jis gali būti ir labai trumpas, ir ilgas. Tokio tipo kaitymas tinka, kai norime nusakyti daugiskaitą, tuomet panaudotume judesį, kuris žymi veiksmo kartojimą, pvz.: SIUNTINĖTI, VAŽINĖTI, SERGA ir SERGA.
Paskutinis kintamas gesto elementas – veido išraiška. Jis gestui suteikia įvairias prieveiksmių reikšmes, pavyzdžiui, veiksmažodžių kaitymas – EITI-atsargiai, VALGYTI-lėtai, MOKYTIS-ilgai. Būdvardžiams taip pat veido išraiška galima suteikti prieveiksmio LABAI reikšmę, pavyzdžiui, AUKŠTAS-labai, ĮDOMU-labai. Tai vadinama intensyvumo raiška.
