Savo kasdienybėje mes susiduriame su žmonių pasakymais: „aš turiu teisę“, „mano teisės buvo pažeistos“, „o kur mūsų teisės“ ir pan. Tačiau ar susimąstome - kas yra teisė? Ar tai - kažkoks daiktas, panašus į pažymėjimą, kurį parodai ir tuomet gali kažką daryti, veikti? O gal tai -  sąrašas aprašytų dalykų, kuriuos kiekvieną dieną reikia perskaityti ir šalia jų sudėti varneles – atlikta, įgyvendinta? 

Ar teisės paveldimos? Ar perkamos? O gal įgyjamos sulaukus tam tikro amžiaus? Kas suteikia tas teises – ar yra kokia organizacija, kuri nurodinėja, kas kokias teises turi ir kada jas galima įgyti? 

Ar esate apie visa tai kada nors pagalvoję? Pasikalbėkite apie tai klasėje, prisiminkite situacijas, kas iš jūsų ir kokiame kontekste yra vartojęs gestą „teisė“.

Apskritai, apibrėžti, kas yra teisė, nėra lengva. Paprastai tariant, tai taisyklės, principai ir socialinės normos, kurios turėtų užtikrinti teisingumą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse.

Kaip visa tai atrodo praktikoje? Visų pirma, tai yra specialūs teisiniai aktai: įstatymai, įsakymai, kurie yra surašyti, sugrupuoti ir viešai paskelbti. Šie aktai yra geriausiai žinomi ir tam tikra prasme „matomi“. Pavyzdžiui, tai gali būti Konstitucija (išleista atskira knyga) ar įvairūs Seime priimami įstatymai, kurie skelbiami viešai internete, žiniasklaidoje ir kurių privalo laikytis visi. Be to, pažeidus šiuos teisės aktus, taikomos įvairios atsakomybės rūšys – administracinė ar baudžiamoji. Tuomet įsijungia teismai, keliamos bylos, pasitelkiami advokatai ir pan. Teisės aktus gali leisti atskiros valstybės, tarptautinės organizacijos ar religinės bendruomenės.

Teisė taip pat skirstoma į viešąją ir privatinę. Viešoji teisė glaudžiai susijusi su visuomeniniu gyvenimu, pavyzdžiui, politika, o privatinė teisė apima asmens veiklos sritis, tokias kaip darbas ar šeima. Svarbiausios šių sričių dalys yra žmogaus teisės ir laisvės, kuriomis kiekvienas turi teisę naudotis. Tai asmens laisvė, žodžio laisvė, nuosavybės teisė ir kt. Žmogaus teises įtvirtina įvairūs nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai, pavyzdžiui, Konstitucija ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija.

Prigimtinės teisės yra neatsiejamos nuo individo. Jos nesusietos su teritorija, tauta. Prigimtinių teisių žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne. Prigimtinės teisės yra pamatinės ir nekintančios, neatimamos, teisingos, universalios, sukurtos visiems laikams ir visiems žmonėms. 

Pagrindiniame tarptautiniame žmogaus teisių dokumente – Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje – skelbiama, kad kiekvienas turi teisę naudotis paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties. Daugelio šalių konstitucijose įtvirtinama valstybės pareiga ginti ir saugoti žmogaus prigimtines teises.

Kaip jau supratote, teisė į kalbą, t. y. kalbėti, reikšti mintis, gauti informaciją gimtąja kalba yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. O kaip yra su gestų kalba? Ar ji yra gimtoji kalba, ar apskritai ji yra (buvo) laikoma kalba? Ar būtina ją pripažinti teisiniuose dokumentuose, t. y. ar būtinas tam tikras formalus statusas ir koks šio siekio tikslas? 

Kurčias asmuo, kaip ir kiekvienas kitas asmuo, turi tokias pačias prigimtines teises. Tai reiškia ir teisę vartoti savo kalbą. Viena iš svarbiausių kalbos paskirčių yra atlikti komunikacinę funkciją, t. y. ji yra žmonių tarpusavio bendravimo priemonė. Beveik kiekviena tauta turi savo kalbą, kuri yra tautos kultūros, savimonės, vertybių išraiška. Vis dėlto, nors kurtieji neturi nei savo tautybės, nei valstybės, susijusios su kurtumu, jie vis tiek turi savo kalbą. Tokiu būdu viena iš kurčiųjų prigimtinių teisių yra įgyti (galimybė išmokti, bendrauti) kalbą ir galėti išreikšti save gestų kalba. Jei gestų kalba nebūtų pripažinta visaverte kalba, gali būti, kad kurtieji neturėtų tokių teisių, kokias turi šiandien.

Gestų kalbos pripažinimas valstybėje yra svarbus žingsnis siekiant užtikrinti kurčiųjų prigimtines teises. Ne visose pasaulio šalyse gestų kalbos yra oficialiai pripažintos, todėl kurčiųjų teisės vis dar nėra užtikrintos visame pasaulyje. Dažnai tai priklauso nuo konkrečios šalies konteksto, įskaitant teisėkūros problemas, požiūrį į kalbinę ir kultūrinę įvairovę, egzistuojančius įstatymus, kurčiųjų asociacijų veiklą, jų finansavimą bei kitus veiksnius. 

ES šalyse galima išskirti penkias labiausiai paplitusias gestų kalbos teisinio pripažinimo formas:

• Konstitucinis pripažinimas (Austrija, Portugalija);
• pripažinimas valstybinės kalbos teisės akte (Estija, Švedija);
• pripažinimas atskirame gestų kalbos įstatyme (Vengrija, Suomija, Airija);
• pripažinimas pagal gestų kalbos įstatymą ar aktą, įskaitant kitas komunikacijos priemones (Ispanija, Lenkija);
• pripažinimas sektoriniuose teisės aktuose - negalios, švietimo, socialinės integracijos (Vokietija, Graikija).

Lietuvoje gestų kalba pripažįstama dviem pagrindiniais teisės aktais:

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. gegužės 4 d. nutarimu 630 oficialiai pripažino LR kurčiųjų gimtąja kalba gestų kalbą.  
2. Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 4 straipsnyje rašoma, kad „Gestų kalba yra kurčiųjų gimtoji kalba“.

Kaip namote, kuriuo būdu Lietuvoje buvo pripažinta gestų kalba?

Su gestų kalbos pripažinimo formų įvairove pasaulyje galima susipažinti Pasaulio kurčiųjų federacijos interneto svetainėje:

https://wfdeaf.org/news/the-legal-recognition-of-national-sign-languages/ .

Vis dėlto, gestų kalbos pripažinimas gali neturėti realių pasekmių, jei valstybė neįsipareigoja ginti, puoselėti ir įgyvendinti gestų kalbos vartotojų teises. Šių teisių įgyvendinimo būdai dažnai apibrėžiami kituose specifiniuose teisės aktuose, susijusiuose su švietimu, informacijos prieinamumu ir pan. Juose gali būti detalizuojama, ar turi būti teikiamos vertimo paslaugos, ar kurtieji turi teisę mokytis gimtąja gestų kalba ir kt. Siekiant užtikrinti šias teises, būtina kurti programas ir skirti finansavimą iš valstybės biudžeto.

Apie formalųjį gestų kalbos pripažinimo poreikį, statusą ir praktines to pasekmes mums sutiko pasakoti V.Pivoras, buvęs LKD prezidentas.