Apie kurčiųjų komunikaciją, kol nebuvo mobiliųjų telefonų
Seniau mobiliųjų telefonų nebūdavo ir kurtieji negalėjo susiskambinti su vaizdo skambučiu, parašyti žinutės kitam žmogui, buvo tik laidiniai telefonai. Tokiu atveju, kurtieji prašydavo pagalbos iš kaimynų. Nueidavo pas kaimyną, parašydavo telefono numerį, žinutę, kurią norėjo perduoti. Kaimynas paskambindavo kitam žmogui, kuris taip pat gyveno šalia kitų kurčiųjų, su kuriais norėdavosi susiekti. Kaimynai perduodavo informaciją apie susitikimus, apie laiką, kada vienas kurčiasis pas kitą atvyks. Žinoma, kiekvieną kartą prašyti kaimynų, kad paskambintų, buvo nejauku. Jeigu kitas kurčiasis gyvendavo netoliese, patys nueidavo į svečius. Pasisekdavo jeigu rasdavo kažką namuose, galėdavo paplepėti. Visgi, nutikdavo ir taip, kad draugų namuose nebūdavo. Nebuvo galimybės sužinoti, ar draugai šiandien grįš, ar ne, todėl kurčiasis lūkuriuodavo ir laukdavo nežinia ko. Tokiais atvejais užrašydavo ant lapelio, jog buvo užsukęs, paprašydavo susitikti ir nurodydavo susitikimo vietą. Lapelį sulankstydavo ir įkišdavo tarp durų ir staktos, kad grįžęs kurčiasis rastų.
Jeigu draugai arba giminės gyvendavo kitame mieste, o kaimyno kiekvieną kartą prašyti nesinorėjo, kurtieji susirašinėdavo laiškais. Žinoma, susirašinėjimas laiškais užtrukdavo. Jeigu nutikdavo nelaimė arba kažkas svarbaus ir norėdavosi informuoti greičiau, buvo galima pasinaudoti ir telegrama. Dar kai kurie turėdavo faksus į kuriuos buvo galima siųsti informaciją. Kai žinodavai, jog žmogus turi faksą, galėdavai nusiųsti informaciją faksu.
